A, tiesa, abiejų nuodėmės buvo labai panašiai įvertintos prokurorų.
Vienam jau anksčiau teismo paskirti ketveri metai nelaisvės, kitam teismas atseikėjo tuos pačius ketverius metus. Ir dar keturis mėnesius pridėjo. Čia ant teismo ar prokurorų nelabai gali pykti, jeigu baudžiamoji sankcija tokia, ypač nepaimprovizuosi.
Tačiau tuo panašumai ir baigiasi. Užtat skirtumų tarp šių bylų daug daugiau.
Viena truko vos dešimt savaičių. Nuo paties nusikaltimo, įtariamojo arešto ir nuosprendžio pirminėje instancijoje. Kone rekordas mūsų baudžiamojo persekiojimo istorijoje.
O kita byla vėžlio greičiu Apeliacinio teismo link rėpliojo dešimt metų. Kone ištisą epochą, kurios metu keitėsi advokatų ligos, įtariamųjų šukuosenos ir net vyriausybės. Irgi kone rekordas. Tik su antiženklu.
Vienoje piktadarys sukėlė ant kojų ištisą armiją Vilniaus policininkų, išreklamavo viešojo transporto privalumus ir prikišamai įrodė, kad ne kiekvienam pareigūnui galima patikėti tarnybinį ginklą.
Faktiškai pats to nežinodamas jis tapo ir savotišku vidaus reikalų sistemos sanitaru, ir antiteroristinio pasirengimo poligonu, ir dar pramogą surengė miestiečiams, kuriems sraigtasparniai prožektoriais į langus švietė.
Kitas nelaimėlis iš pradžių sukėlė daug iliuzijų STT darbuotojams, po to daug nervų prokurorams, kurie ištisus metus mynė teismų slenksčius tempdami bylos daugiatomius, o dar daugiau teisėtų lūkesčių advokatams, kurie pagrįstai manė, kad šis tas toje juodojoje buhalterijoje turėjo ir jų honorarams likti.
Vienas padarė kvailystę, vėliau susiprato, iš karto prisipažino, bendradarbiavo su teisingumu ir akivaizdžiai gėdijosi savo kvailo pokalbio, nors tikrai nėra tos prabos, iš kurios kaldinami dideli visuomenės veikėjai ar bent jau Seimo nariai.
Kitas kaltino visus, bet tik ne save – valstybę, kurioje gyvena ir kurią baudėsi valdyti, demokratiją, pagal kurios dėsnius buvo išrinktas, kolegas politikus, su kuriais kūrė ir griovė koalicijas, žodžiu, kantriai ir kryptingai įrodinėjo, kad visuomenė ne veltui Seimo reputaciją vertina žemiau dugno.
Kad visuomenė pati išrenka tokius, čia jau antroji šios įžvalgos dalis.
Vienas, ko gero, per visą savo gyvenimą nepasivažinėjo toliau Naujininkų, kuo ir galima paaiškinti banaloką ir trumpai tepadėjusį sprukimo maršrutą.
Kitas prisivažinėjo nuo Urdomos iki Briuselio, pakeliui stabtelėdamas Maskvoje, tuo įrodydamas, kad plačios geografinės pažintys ir žinios padeda net priėjus kebliausias aklavietes.
Vienas kol kas dar jokių atsiminimų apie tą lemtingą vakarą neparašė ir vargiai parašys. Ne ką ten daug išsiliesi apie greitojo maršruto autobusą ir kalašnikovą už striukės. Nebent trumpą epizodą juodajai komedijai.
Kitas jau spėjo parašyti saviauklos almanachą, kuriame siūlo mokytis iš ligų ir priešų. Nuobodesnį ir neįtikinamesnį skaitalą įmanoma rasti nebent sklaidant Darbo partijos programą.
Vienas turi tik vieną įtartinos reputacijos giminaitį, kuris anksčiau įkliuvo policijai dėl draudžiamų medžiagų platinimo.
Kito įtartinų partinių giminių skaičius įspūdingas. Vieni policijai įkliuvo dėl burnos skalavimo skysčių, kiti dėl „otkutiūrinių“ grikių, treti dėl balsų pirkimo šiapus ir anapus grotų.
Žodžiu, nuopelnai šaliai ir istorijai tiesiog nepalyginami. Tad ar ne keista, kad vienas ir gavo tik tuos žadėtus 52 mėnesius nelaisvės, o kitas net 6 tūkstančius eurų su viršum baudos?
Kažkada Alas Capone pasakė, kad su šypsena gali pasiekti labai daug, o su šypsena ir ginklu – dar daugiau. Jeigu jis gyventų šiandien, tikrai pasakytų, kad su šypsena ir mandatu pasiekti galima daugiausia.
