Teismas pašalino tik nuosprendžio dalį, kurioje pripažinta, kad nusikaltimą įvykdė bendrininkų grupėje. Ankstesniame nuosprendyje tai buvo įvardijama kaip sunkinanti aplinkybė.
Laisvės apribojimas skirtas dvejiem metams, per tą laiką nuteistasis nuo 22 val. iki 6 val, privalės būti namuose.
Pernai birželį Vilniaus apygardos teismas L.Konovovą buvo nuteistęs kalėti penkerius metus civilių trėmimo byloje, paskiriant atlikti bausmę pataisos namuose.
„Ištyrus įrodymus, kaltinamojo, liudytojo parodymus, nustatyta ir įrodyta, kad 1951 metais spalio mėnesį, būdamas sovietų represinės struktūros pareigūnu, tyčia trėmė okupuotos Lietuvos gyventojus į ją okupavusios šalies teritoriją“, – paskelbė teismas.
L. Kononovas savo kaltės nepripažino, jis apygardos teisme sakė 1951-1952 dirbęs eiliniu milicininku, į jokius įvykius nebuvo siunčiamas – jo darbas buvo rūpintis policijos pastato apsauga ir tvarka mieste. Esą rusiškai rašyti nemokėjo, todėl negalėjo surašyti ir pasirašyti tremiamos moters apklausos lapo.
Tačiau teismas, remdamasis Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro medžiaga ir trėmimus tyrinėjusių istorikų aiškinimais, paneigė buvusio milicininko žodžius, kad jis negalėjo dalyvauti trėmimuose. 15 metų trėmimus tyrinėjęs istorikas teisme pasakojo, kad trėmimų operacijos buvo kruopščiai planuotos ir organizuotos, jose dalyvavo tiek saugumo, tiek Vidaus reikalų ministerijos darbuotojai. Tai, teismo vertinimu, paneigia aiškinimus, kad L. Kononovas dėl savo statuso negalėjo dalyvauti trėmimuose.
Teismas nustatė, kad vyras yra rusų tautybės, namuose kalbėjo rusiškai, todėl tai paneigia jo žodžius, kad nemokėjo rašyti rusiškai. Be to, rašysenos ekspertai pateikė išvadą, jog tikėtina, kad įrašus motinos ir sūnaus tremties dokumentuose padarė būtent L.Kononovas.
Baudžiamosios bylos duomenimis, 1951 metais L. Kononovas, būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros pareigūnu, milicininku, tyčia trėmė Lietuvos civilius gyventojus į Lietuvą okupavusios Sovietų sąjungos teritoriją.
Atvykęs su nenustatytais bendrininkais į Ukmergės rajone, Slabados kaime, esančius Irenos D. šeimos namus L. Kononovas perskaitė raštą dėl iškeldinimo. Moteris ir jos mažametis sūnus buvo išvaryti iš sodybos ir pristatyti į Kėdainių geležinkelio stotį. Čia jie perduoti traukinio viršininkui ir išvežti į Tomsko miestą. Tremtiniai ten gyveno iki 1957 metų kovo.
Baudžiamasis kodeksas už civilių trėmimą ar perkėlimą numato laisvės atėmimą nuo penkerių iki penkiolikos metų
