Panevėžio apygardos teismas atvertė daugiau kaip prieš keturis mėnesius Pandėlyje (Rokiškio r.) įvykdytos žiaurios žmogžudystės bylą.
Girtas pandėlietis 60 metų Povilas Žilinskas suknežino galvą kone perpus jaunesniam vyrui, o paskui kūną nuvilko prie upės ir ten jį paliko.
Auką nusikaltėlis uždaužė pagaliu. Nuo smūgių jai lūžo kaukolė ir šonkauliai.
Išgirdęs tokį kaltinimą P.Žilinskas stryktelėjo iš vietos ir tėškė: „Aš nebuvau girtas. Prieš penkias valandas išgertas alaus butelis jau buvo išgaravęs.“
Kaltę iš dalies pripažinęs teisiamasis dėstė, kad ranką prieš 36 metų Nerijų Minkevičių pakėlė gindamasis.
Motina nedangstė silpnybės
Posėdyje dalyvavo nužudytojo motina Gailutė Minkevičienė, sesuo Indiana Šamšonienė ir brolis.
Išvydusi į posėdžių salę atvestą antrankiais surakintą teisiamąjį G.Minkevičienė pratarė, kad sunku jį matyti.
Moteris sakė, kad užaugino dukrą ir tris sūnus, o dabar vieno jau neteko.
Paklausta, kodėl buvo nužudytas sūnus, moteris trumpai pagalvojo ir tarstelėjo: „Išgerti mėgo.“
Sesuo irgi patvirtino brolio silpnybę alkoholiui. Pastaruoju metu jis buvęs bedarbis. Dėl to ji su broliu ne itin artimai bendravo. Jis buvo išsiskyręs ir gyveno socialiniame būste.
Darbo nesugebėjo gauti
Prisistatydamas teismui P.Žilinskas sakė, kad yra baigęs profesinę mokyklą, yra bedarbis.
Teisiamasis tikino, kad buvo sulaukęs dviejų Darbo biržos pasiūlymų dirbti, bet įsidarbinti taip ir nepavyko.
„Nuvažiuoji tartis dėl darbo, o ten sako, kad esu jau 22-as, atsiųstas iš Darbo biržos. Pas ūkininkus irgi ieškojau darbo, bet jiems nereikėjo. Esu stalius ir dailidė“, – tikino teisiamasis, prieš 16 metų teistas už vagystę.
Su lavonu negulėsi
P.Žilinskas sakė, kad tragedijos dieną visi Pandėlio bedarbiai, taip pat ir jis, gavo pašalpas.
„Nusipirkau ne tik maisto, ta proga dar ir litrinį alaus butelį pasiėmiau“, – sakė jis. Alus buvęs 7,5 procento stiprumo.
Pavalgęs ir atsigaivinęs alumi vyras kurį laiką tvarkėsi namuose, vėliau klausėsi radijo. Kai jau ruošėsi eiti miegoti, esą išgirdo beldimą į duris – užsuko N.Minkevičius.
„Ne pirmą kartą ateina. Laukia, gal kas gurkšnį išgerti duos, gal cigarečių“, – dėstė esamuoju laiku, tarsi nieko nebūtų įvykę.
P.Žilinskas tvirtino, kad atvykėlis pareikalavo alaus, o jei šeimininkas neturi, tegul nueina į „tašką“ ir nuperka, nes visas Pandėlys gavo pašalpas: „Pasiunčiau jį tolyn, tai kad šoko nuo lovos! Bandė spirti, bet nepataikė.
Tada pareiškė: „Ateik, gaidy!“ Kumščiai jo tokie, kad mane kaip uodą būtų priplojęs. Geriausiu atveju būčiau likęs invalidas.“
Tada P.Žilinskui pasipainiojęs prie krosnies besimėtantis maždaug metro ilgio pagalys. Stvėręs jį ir trenkęs svečiui per galvą.
Teisiamasis tikino norėjęs smūgiais vyrą tik apsvaiginti, bet kažkodėl smogė kelis kartus. Po pirmo smūgio nelaimėlis pasimuistęs, o po antro atsisėdęs ant lovos. Taip jį palikęs šeimininkas išėjęs į lauką parūkyti. Grįžęs supratęs, kad tas nebegyvas.
„Išsigandau. Su lavonu juk negulėsi, ant namo laiptų irgi nepaliksi, todėl nutempiau prie griovio ir palikau. Didelę klaidą padariau, kad nepranešiau policijai“, – teisinosi P.Žilinskas.
Rytą negyvėlį išvydo anksti prie upės nuėjusi kaimynė. Lavonas atrodė baisiai, bemaž pusnuogis. Kūnas gulėjo pusiau vandenyje, o galva buvo suknežinta. Atvykusi policija sulaikė P.Žilinską.
Lašinius slėpė krosnyje
Teisiamasis tikino, kad N.Minkevičius seniai jį skriaudė. Esą trigubai stipresnis ir į sūnus tinkantis vyras net maistą iš jo namų nešdavęs. Baimindamasis vagysčių šeimininkas lašinius ir duoną slėpdavęs krosnyje. Ne kartą išlaužtų durų paskui net neberakindavo.
Pandėlio gyventojai irgi tvirtino, kad auka buvo prastas žmogus: nuolat girtavo, neturėjo darbo, o centų kaulydavo net iš praeivių.
