62 metų A. Šeferis dirbo metalų konstrukcijų gamybos bendrovėje „Argo Ekspresas” direktoriaus pavaduotoju.
Sėdęs į tarnybinį automobilį „Volkswagen Caddy” jis išvažiavo darbo reikalais ir nebegrįžo.
Nelaimė įvyko Gargždų priemiestyje. Sustojus vairuotojo širdžiai jo koja liko ant greičio paminos.
Automobilis tapo nevaldomas
Nevaldomas automobilis dar riedėjo maždaug puskilometrį – iššoko į priešpriešinio eismo juostą, įveikė kelio sankasą, važiavo pievomis ir arimais, kol atsirėmė į elektros stulpą.
Didesnių nelaimių pavyko išvengti tiktai todėl, kad kelyje tuo metu nebuvo nei kitų mašinų, nei žmonių.
Kardiogramos įtarimų nesukėlė
„Su mama dažnai kalbėdavomės telefonu.
Ji vis nerimavo dėl savo vyro, mūsų patėvio, savijautos. Jie kartu gyveno jau 30 metų.
Mama sakė, kad pavasarį patėvis pradėjo kosėti, ir tas kosulys niekaip nepraeina.
Anksčiau sveikatos problemų neturėjęs vyras sakydavo, kad jam skauda krūtinę”, – pasakojo į patėvio laidotuves iš Ispanijos atvažiavusi ir nuo patirtų išgyvenimų pasiligojusios motinos prižiūrėti likusi Rasa Nikolajenkova.
A. Šeferis prastai pasijuto likus maždaug trims savaitėms iki mirties. Pas medikus nelinkęs lankytis vyras net du kartus paprašė artimųjų į namus iškviesti greitąją. Jo žmonai tai buvo staigmena – sutuoktinis visuomet verždavosi į darbą.
Pirmą kartą atvykę medikai padarė kardiogramą, apžiūrėjo ir išklausinėjo ligonį ir nusprendė, kad jam – bronchitas ir gali gydytis namie.
Bet išrašyti vaistai nieko nepagelbėjo. Vyras kosėjo ir toliau vis graibstė ranka krūtinę ties širdimi.
Kitą dieną vėl iškvietus greitąją pagalbą vyriškis pats prašėsi, kad jį vežtų į ligoninę.
Medikai neprieštaravo, tačiau ligoninėje klaipėdietis ilgai neužtruko.
Dar kartą padarę kardiogramą ir vėl nutarę, kad visos problemos – dėl bronchito, medikai jį po kelių valandų išleido namo.
Pritrūko medikų atidumo
Tuomet šeimos gydytoja A. Šeferiui patarė pasigydyti rimčiau, pailsėti, pagulėti ir išdavė nedarbingumo pažymėjimą. Namie jis praleido porą savaičių.
Per tą laiką kosulys sumažėjo, bet dusulys ir skausmai krūtinės plote išliko. Savo darbą labai mėgęs A. Šeferis daugiau namie būti nepanoro, nors gydytoja siūlė pratęsti nedarbingumo pažymėjimą.
„Bronchitas – ne tokia liga, dėl kurios šitiek ilgai turėčiau vartytis lovoje”, – kalbėjo A. Šeferis.
Bendrovės vadovas Jevgenijus Cifirovas negailėjo gerų žodžių savo pavaduotojui, dirbusiam šį darbą dvylika metų. Jis buvo puikus specialistas ir geras, rūpestingas, jautrus žmogus – jaunesni bendradarbiai jį švelniai vadindavo tėtuku.
„Alvydas prasitarė, kad jam spaudžia krūtinę, kankina dusulys, bet tikėjo, jog tai – užsitęsusio bronchito pasekmė”, – sakė J. Cifirovas.
Lemtingąją dieną A. Šeferis buvo neblogai nusiteikęs. Tragedijos niekas nenujautė.
„Buvome priblokšti, kai atlikus tyrimus gavome specialistų išvadą – patėvis mirė patyręs komplikaciją po ūmaus miokardo infarkto. Atlikus skrodimą paaiškėjo, kad vieną lengvesnį infarktą jis jau buvo atlaikęs – tai liudijo likęs randelis.
Manome, kad prie mirties prisidėjo ir medikų aplaidumas. Juk patėvis visą laiką skundėsi, kad širdies plotą varsto skausmai, kodėl niekas atidžiau netyrė širdies, apsiribojo tik kardiograma? Gal buvo galima užbėgti nelaimei už akių, – stebėjosi R.Nikolajenkova. – Mes neieškosime teisybės – brangaus žmogaus vis vien nebeprikelsi. Tik norime, kad medikai būtų jautresni, atidžiau išklausytų sergantį žmogų.”
Po tyrimų morge – mirusio tėvo paieška
* Netikėtų rūpesčių dėl artimiausių žmonių mirties R. Nikolajenkova (nuotr.) turi ne pirmą kartą. Skaudi istorija nutiko ir prieš metus, kai mirė jos tėvas 68 metų Valentinas Cerkaitis. Tuomet R. Nikolajenkovai kartu su broliu Linu Cerkaičiu teko pusdienį blaškytis po Klaipėdą ir ieškoti velionio.
* Tąkart sūnus mirusį tėvą nulydėjo į laidojimo namus „Aterna” – čia vežami visi mirusieji, kuriems reikia atlikti teismo medicinos ekspertizę. Perdavė jo pasą ir pasakė, kad čia kreipsis dėl tolesnių laidotuvių organizavimo reikalų. Paliko darbuotojai savo telefono numerį. Jam buvo pažadėta paskambinti iškart, kai tik kūnas bus parvežtas iš morgo.
* Po dienos artimieji nuvyko į morgą ir teiravosi, ar dar nėra V. Cerkaičio mirties išvadų. Tačiau tyrimas dar nebuvo atliktas.
* Dar po dienos taip pat nesulaukta jokios žinios. Sunerimę R. Nikolajenkova ir L. Cerkaitis nuvažiavo į laidojimo namus „Aterna”.
* Čia išgirdo pribloškiamą naujieną – tėvas jau palaidotas. Nulėkę į morgą jie išsiaiškino, kad mirusįjį išsivežė Klaipėdos laidojimo ir kremavimo centras. Jis buvo perduotas šiai laidojimo paslaugų tarnybai, nes manyta, kad nėra artimųjų.
* Po kelių valandų jaudulio ir blaškymosi artimieji atrado savo tėvo palaikus Klaipėdos laidojimo ir kremavimo centre Tauralaukyje. Jiems teko išgyventi dvigubą skausmą – šaldytuvas, kuriame buvo laikomas mirusysis, stovėjo apgriuvusiame sandėlyje esančioje apšniaukštoje patalpoje, kur dulkių kamuolius kėlė šluota mojuojantis pusnuogis vyras, sukiojosi palaidas šuo.
* Po laidotuvių V. Cerkaičio vaikai žadėjo nenuleisti rankų ir ieškoti kaltų, kodėl tėvas ne iš karto sulaukė ramybės, o jie buvo priversti tapti sekliais tuo metu, kai turėjo gedėti mirusiojo, tačiau vėliau nusprendė patausoti laiką bei nervus ir visus paliko ramybėje.
