Pernai Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pradėjo 78 ikiteisminius tyrimus dėl dingusių žmonių, 2011-aisiais jų būta 93. Kol kas neaiškus tik 5 pernai pradingusių žmonių likimas.
Asmenų paieškos skyriui vadovaujančiam Kęstučiui Galiniui ir jo pavaldiniams daugiausia rūpesčių kelia nepilnamečiai, mat neapgalvotų jų poelgių nemažėja.
Paaugliai dažniausiai sprunka iš socializacijos centrų ir, įkvėpę, jų supratimu, laisvės oro, po kelių dienų atsiranda. Kriminalistai priversti reaguoti dėl kiekvieno pranešimo.
– Kokiomis aplinkybėmis dažniausiai dingsta žmonės? – paklausėme K. Galinio.
– Pernai gavome net 32 pareiškimus dėl prarasto ryšio su užsienio šalyse gyvenančiais žmonėmis. Pastaruosius trejus metus tokių pranešimų nemažėja.
Užsidirbti išvažiavę žmonės netenka darbo, kraustosi į kitą vietovę ir neranda laiko apie svarbius pokyčius pranešti artimiesiems. Kartais pasigendama nusikaltimą padariusio ir už grotų atsidūrusio žmogaus.
– Kiekvieną savaitę išgirstame apie dingusius nepilnamečius. Ar tokiu būdu jie tik pramogauja?
– Nepilnamečiai – visiškai atskira kategorija. Dėl jų dingimo kasmet gauname apie 120 pranešimų. Kai kurie paaugliai pabėga po 4–5 kartus per metus.
Juos kankina visai kitokie rūpesčiai – nesutarimai namuose, mokykloje, didesnio bendraamžių dėmesio siekis, laisvesnio gyvenimo troškimas. Galima sakyti, kad pernai išvis nebuvo nė vieno rimto atvejo, susijusio su nepilnamečiais.
Juos traukia prekybos centrai „Akropolis“, „Mega“. Paprastai po 2–3 parų paaugliai atsiranda. Jeigu suranda nakvynę kur nors kaime pas senelius ar giminaičius, kartais nesirodo net mėnesį.
Dažniausiai sprunka socializacijos centruose gyvenantys moksleiviai. Jie sudaro du trečdalius dingusių nepilnamečių.
Šį reiškinį sustabdyti turbūt galėtų tik įtaigus išaiškinimas, kokios galimos tokio poelgio pasekmės – paaugliai gali tapti nusikaltėlių aukomis. Kita vertus, jie nejaučia šios ribos, o dažnai ir patys linkę nusikalsti.
– Galbūt ir suaugusieji kartais sukelia rūpesčių dėl savo pačių neatsargumo?
– Kasmet darbo padaugėja prasidėjus grybavimo sezonui. Dažniausiai pasiklysta senyvo amžiaus žmonės, kuriuos kankina įvairios ligos.
Jeigu visi jie turėtų mobiliojo ryšio telefoną ir praneštų apie nelaimę, pagal ryšio signalą būtų galima nesunkiai nustatyti asmens buvimo vietą. Artimieji sunkiai besiorientuojančių žmonių neturėtų išleisti į mišką be priežiūros, būtina pasirūpinti jų saugumu.
– Kokie tyrimai pernai pareikalavo daugiausia tyrėjų pastangų?
– Vienas naujausių atvejų – pernai gruodį dingęs 25 metų jaunuolis, išvažiavęs pas draugę į Trakų rajoną. Jau nustatėme, kad jis važiavo traukiniu iki numatytos stoties, vėliau buvo apiplėštas, tačiau daugiau patikimų žinių apie jo likimą nėra.
Pernai vasarą labai mįslingomis aplinkybėmis dingo Urmo bazėje dirbusi moteris. Šią kaunietę pažinoję žmonės net nesileido į kalbas apie galimybę jai savo noru pasitraukti iš gyvenimo. Tokiais atvejais pradedamos kurti sąmokslo teorijos neva žmogus nužudytas, o policija bando kažką nuslėpti.
Iš tikrųjų viskas būna gerokai paprasčiau. Šįkart taip ir atsitiko – kaunietė rasta nusižudžiusi netoli tėvų kapo Ukmergės rajone. Apie savo ketinimus ji niekam neprasitarė, tačiau iš tam tikrų elgesio momentų buvo galima nuspėti jos poelgį.
Kartais tikrai sunku suvokti, kodėl žmogus pasielgė vienaip ar kitaip. Atrodytų, taip negalėjo būti, tačiau visko nutinka.
– Kokiais atvejais pernai nepavyko atskleisti dingusių kauniečių paslapties?
– Vienas vyriškis išvyko dirbti į Ispaniją, tačiau buvo apgautas ir liko be pinigų. Iš pradžių jis kreipėsi į vietos teisėsaugos pareigūnus, o vėliau dingo. Moteris pranešė grįžtanti iš Jungtinės Karalystės, tačiau namų nepasiekė.
Du asmenys yra asocialūs ir visiškai neaišku, kur jie galėjo nuklysti. Vienas vyriškis greičiausiai nusiskandino Neryje, tačiau jo kūnas nerastas.
– Žmonės dažnai skundžiasi, kad policijos pareigūnai neva labai pasyviai ieško dingusių žmonių.
– Artimojo dingimas yra labai skausmingas dalykas, ir todėl žmonės nori kuo greičiau išvysti paieškos rezultatus. Atliekame daug nematomo darbo, o kartais negalime skelbti tarpinių rezultatų, kad jie nepakenktų tyrimui. Iš pradžių dirbama žmogaus dingimo vietoje. Vėliau tyrinėjama dingusiojo charakteristika, tikrinama visa aplinka – šeimos nariai, kaimynai, bendradarbiai. Išsiaiškiname žmogaus pomėgius, įpročius. Kiekviena grandis yra labai svarbi, nes šeimos nariai ne visada pateikia išsamų žmogaus portretą.
Daugeliu atvejų sužinome viską. Pradedame gilintis į žmogaus asmenybę, gyvenimo būdą, dėlioti faktus, ir įvykio vaizdas išryškėja.
– Ar paskelbę visuomenei apie dingusį žmogų visada sulaukiate reakcijos?
– Žmonės skaito pranešimus, komentaruose rašo savo samprotavimus ir pastebėjimus, o mes skaitome komentarus. Kartais gauta informacija būna aukso vertės.
– Ar galėtumėte nurodyti laiką, kuriam praėjus jau nekiltų abejonių, kad žmogus tikrai negyvas?
– Kiekvienas atvejis – labai skirtingas. Vienas kaunietis susipyko su šeimos nariais, išvyko iš namų ir atsirado tik po penkerių metų. Jis atokioje vietoje susirado senelio sodybą ir ten gyveno, kol vietos gyventojai vyriškį atpažino ir pranešė policijai.
Kiekvienas žmogus randa pasiteisinimų, kodėl vienaip ar kitaip pasielgė.
