Užuojautą dėl M. Martinaičio mirties pareiškė Dalia Grybauskaitė. Pasak šalies vadovės, išgyvenęs karą ir pokarį, sugebėjęs kūrybingai priešintis sovietiniam režimui, Marcelijus Martinaitis tapo ryškiu modernėjančios lietuvių poezijos veidu. Jį, kaip pagrindinį savo mokytoją, įvardija ne viena poetų karta.
„Marcelijaus Martinaičio knygos - esminiai mūsų kultūros ir istorijos žingsniai. Jau kūrybinio kelio pradžioje pasiryžęs niekur nebėgti nuo žmogaus ir jo tikrovės, poetas iki paskutinių gyvenimo akimirkų ėjo kartu su visų mūsų atmintimi, su Mažuoju žmogumi, kurio praeitis yra galimybė suvokti dabartį.
Daugybė literatūrinių ir valstybinių įvertinimų nepakeitė kuklios jo laikysenos, visada mums priminsiančios, koks tikras gali būti žmogus ir kaip toli nuveda jo talentas", - rašoma prezidentės užuojautoje.
Lietuvos vadovė pareiškė gilią užuojautą poeto šeimos nariams, bičiuliams ir gausiam ratui jo kūrybos gerbėjų.
Gimtadienis - reanimacijoje
Vienam garsiausių Lietuvos poetų M. Martinaičiui vos prieš keletą dienų - pirmadienį, antrąją Velykų dieną - sukako 77 metai. Tada poeto artimieji jį sveikino ne prie Velykų stalo, o ligoninėje, kur M. Martinaitis pateko sekmadienį ištikus insultui.
„Jam jau prieš porą metų buvo sušlubavusi sveikata. Tuomet gėrė vaistus. Galbūt dabar paveikė džiugios žinios apie anūkus. Vis skambindavo, klausinėdavo, labai džiaugėsi“, - pirmadienį lrytas.lt sakė poeto duktė Eglė Skučienė.
Apie tai, kad M. Martinaitis pateko į Santariškių klinikas, sekmadienį savo „Facebook“ paskyroje pranešė poeto žentas Artūras Skučas.
Nacionalinė kultūros ir meno premijos laureatas
Poetas, eseistas ir vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Marcelijus Teodoras Martinaitis gimė 1936 metų balandžio 1-ąją dieną Paserbentyje, Raseinių rajone.
1964-aisiais jis baigė Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultetą, dirbo laikraščių ir žurnalų redakcijose, nuo 1980-ųjų dėstė Vilniaus universitete.
Vėliau čia dėstytojavęs M. Martinaitis devintojo dešimtmečio pradžioje vadovavo „Literatų kalvei“ - lituanistikos studentų poetiniam susibūrimui.
1989 metais M. Martinaitis kaip Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio narys išrinktas į SSRS Aukščiausiąją Tarybą.
Kūrėjas yra išleidęs dešimt poezijos knygų, keletą eseistikos knygų, pjesių lėlių teatrui. M. Martinaičio kūryba išversta į daugiau nei 14 kalbų. Vienas žymiausių M.Martinaičio kūrinių - jo eilėraščių rinktinė „Kukučio baladės“. Pernai M. Martinaitis išleido knygą „Marcelijaus margučiai“.
1998-aisiais M. Martinaičiui skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.
***
Portalo lrytas.lt skaitytojams siūlome „Lietuvos ryto" žurnalisto Ramūno Gerbutavičiaus 2012 metų rugpjūtį su poetu M. Martinaičiu darytą interviu „M. Martinaitis: „Knygos yra mano draugai, giminaičiai, melagės ir suvedžiotojos.“
„Neprisimenu, kada pradėjau kurti eilėraščius. Gal tada, kai pramokęs rašyti, ėmiau persirašinėti dainas, eilėraščius. Čia nieko nauja, nes ir žymiausi rašytojai savo kūrybos kelią yra pradėję nuo tokios paauglystės grafomanijos. Gal vienas kitas to meto mano kūrybos „šedevras“ yra likęs kokiame nors to meto mergaičių albumuose?“, – kalbėjo 76 metų Marcelijus Martinaitis, sutikęs atsakyti į lrytas.lt klausimus.
– Kaip jūs, rašytojas, jaučiatės šiuolaikinėje visuomenėje?
– Jaučiuosi visai neblogai. Štai galiu visai nerašyti, arba rašyti, rašyti, rašyti su viltimi, kad kas nors skaito, skaito, skaito. Rašau, ir nieko nebijau, kaip ir manęs niekas nebijo. Absoliuti laisvė. Negaliu būti areštuotas, nuteistas, paskelbtas bepročiu, nėra tokių specialių įstaigų, kuriose labai įdėmiai būtų perskaityti kūriniai ir „įvertinti“. Nei ten, nei literatūrinėje aplinkoje beveik neliko vertintojų.
Parašyti dalykai dabar vadinami projektais, produktais, kurie įgyja komercinę vertę. Žinau tik viena: reikia rašyti, rašyti, rašyti, tai gal kas nors kada nors supras, kas šiais laikais buvo parašyta.
Dabar labiausiai skaitomos kulinarinės knygos, kriminalinės istorijos, „žvaigždžių“ biografijos. Užėję į knygyną pamėginkite surasti dabartinei lietuvių literatūrai skirtą kampelį. Surasite, bet ką, kokius iškilius rašytojus, net klasikus ten rasite? Ten, tuose knygų turguose, lietuvių literatūra atrodo skurdžiausiai.
– Kokiu savo kūriniu labiausiai didžiuojatės?
– Tuo, kurį būnu ką tiktai parašęs. Tai tęsiasi maždaug dieną kitą. Po to prasideda visokios abejonės, taisymai, perrašymai. Jau kitą dieną atrodo, kad tame tekste lyg ir neliko nieko iš to, kas buvo sukilę galvoje. Neretai prasideda teksto „kankinimas“: perrašymai, spraudimas į knygą, redagavimas, ypač buvusi žiauri procedūra sovietmečiu.
Tikriausiai ne vienas kūrėjas galėtų patvirtinti tai, kaip atsiranda susvetimėjimas savam tekstui, kai jis būna perleistas per savo ir svetimas rankas, spausdinimo mašinas ir pan. Taip išryškėja išorinis ryšys su savo tekstu, kai jis tampa „produktu“, pradedamas kitų vertinti, komentuoti.
Tada „perskaitai“ save kaip kitą autorių, kartais įdomų ir netikėtą. Todėl beveik niekada neskaitau vos išleistos savo knygos, bijodamas, kad joje nerasiu to, dėl ko kažkada didžiavausi vos parašęs. Knyga man grįžta iš viešumos, tada pajuntu, ar ji ko nors verta. Tai atsitiko su knygomis „Saulės grąža“, „Kukučio baladės“, dar viena kita. Tikrų savo knygų turiu mažiau, negu išleidau.
– Ar rašote kasdien? Kokiu paros metu geriausiai sekasi rašyti?Kiek valandų per parą rašote? Ar rašydamas klausotės muzikos?
– Neduok, Dieve, rašyti kasdien! Ką darytų mūsų nedidelė vargšė tauta, jeigu tie keli šimtai mūsų rašytojų rašytų kasdien! Reikėtų tuos kūrinius spausdinti, kirsti miškus popieriui, kai tuo tarpu taip reikalingos malkos pereinant prie atsinaujinančių kuro šaltinių!
Gal tai suprasdami mūsų rašytojai daug laiko leidžia sėdėdami prie alaus bokalo, apšnekėdami savo kolegas, velniai žino kur dingdami, kad daug neprirašytų, net anksti pasitraukia iš gyvenimo.
O iš tikrųjų aš nesėdžiu dienų dienas grandinėmis prisirakinęs prie rašomojo stalo, rašau tik tada, kada „užeina“. Tik nesu nustatęs, kada tai darau, ar esant pilnačiai, ar naktį, ar dieną, ar per kačių „morčių“, kai klausausi tokių skausmingų balsų, kurie primena mano jaunystės brendimo kančias.
Galiu tik tiek pasakyt, kad eilėraštis mane „užklumpa“ netikėtai, ir niekad prie stalo, prie kompiuterio. Tada aš nieko negirdžiu, jokios muzikos, jokio angelų balso, tikriausiai neatrodau pamišęs, susivėlęs, nieko nematantis.
Kokių nors keistų rašymo įpročių neturiu.
– Kaip įsivaizduojate idealų skaitytoją?
– Tokio nėra ir negali būti, tik galima jį išgalvoti. Visus galimus skaitytojus subendrinus, jis neturėtų lyties, būtų nei vaikas, nei senis, kartu – valkata ir seimūnas, pasileidėlis ir kunigas.....Čia vardiju visus, su kuriais bendravau, bet iš jų visų niekaip nepadaryčiau idealaus skaitytojo. Juk ir nereikia. Jie perskaito taip, kad aš niekada nebūčiau įsivaizdavęs, kaip jie perskaito, ką ten randa, ko kartais ir aš pats savo tekstuose nerandu. Tai yra keisčiausias, įdomiausias, niekaip iš anksto nenumatomas bendravimas, nepažįstamų atpažinimo būdas.
Ką aš daryčiau sutikęs tokį „idealų“ skaitytoją? Apie ką mes kalbėtumėmės? Su juo negalėčiau nei nueiti į alinę, nei pajuokauti, tikriausiai reikėtų kalbėti žodžiais, kuriais rašomos disertacijos arba būti pasitempus prieš jį, kaip atsiimant Nobelio premiją.
Toks „idealus“ skaitytojas kažkada buvo. Jis sėdėdavo kompartijos CK, KGB rūmuose, garsiojoje cenzūros įstaigoje. Kai kas jam jau rašė savo kūrinius. Tas „skaitytojas“ įdėmiai skaitė visą lietuvių literatūrą. Dabar tokių įdėmių skaitytojų jau neliko, net valdžioje.
– Kas yra gera knyga?
– Galbūt ta, kurią dar norėčiau surasti ir perskaityti. Todėl tokios knygos vis ieškau. O šiaip negalėčiau pasakyti, kas yra gera knyga. Štai atsakinėdamas į šiuos klausimus atsigręžiu ir pažvelgiu už savo nugaros į knygų lentyną. Ten jų daugybė, visos skaitytos, apie kai kurias rašyta, dovanotos, apkalbėtos, aprašytos.
Ką galiu pasakyti, kuri iš jų buvo geriausia? Ką, sakysime, galiu pasakyti apie daugybę savo pažįstamų, draugų, giminių? Kuris buvo iš jų geriausias? Knygos yra mano bendruomenė, su kuria ir kurioje gyvenu, pykstuosi, kalbuosi, blevyzgoju, tariuosi, ieškau patarimų.
Buvo ir yra jų visokių: gerų, sukčių, mielų, draugiškų. Be jų nebūtų ir manęs, mažai ką suprasčiau. Knygos yra mano draugai, giminaičiai, melagės, suvedžiotojos. Skaitydamas kai kurias negeras knygas supratau, kaip nedera gyventi, rašyti, labiau negu laikydamasis Dešimties Dievo Įsakymų. Kaip jas išmesti, sunaikinti, kurios yra man daugiau nei draugai? Knygos yra mano antroji giminė, kurioje buvo ir yra visokiausių.
– Kokie jūsų mėgstamiausi literatūriniai personažai?
– Per vėlai paklausėt. Reikėjo to klausti prieš šešiasdešimt ar daugiau metų. Tada tų personažų buvo daugybė. Norėjau jais sekti, su jais veržiausi į mūšius, plaukiojau vandenynais, patyriau begalinę meilę, kokios po to ieškojau ir neradau gyvenime. Dabar nė kvapo neliko to paaugliško patiklumo. Esu profesionalas, o profesionalai yra šiokie tokie cinikai. Kaip ir chirurgai, kurie negailestingai skalpeliu veržiasi prie plaučių, kepenų ar širdies. Kuriančius domina ne individuali, emocinė, o literatūrinė kūrinio ir jo veikėjų vertė, pagaliau – kaip visa tai parašyta: kalba, stilius, metaforos ir pan.
Kartais gailiuosi savo knygų skaitymo vaikystėje. Todėl sakau: neklauskite, kaip knygas skaito patys rašytojai, nes jie gali prišnekėti tokių dalykų apie save ir savo kolegų rašinius, kad po to gal ir knygos nesinorės imti į rankas. Rašytojas ir skaitytojas šiek tiek skiriasi. Įdomu rašytojo pasiklausyt, bet klausyti ne visada būtina.
– Koks literatūrinis personažas labiausiai panašus į jus? Kodėl?
– Nesigirsiu sakydamas, jog tas svarbiausias personažas panašus į mane. Čia turiu mintyse tik savo eilėraščius. Poezijoje labai dažnai rodosi toks vidinis veikėjas, autoriaus emocinis, psichologinis antrininkas, šiaip neaprašomas, nenufotografuojamas, nenufilmuojamas, o jaučiamas kaip asmuo, autorius, jo virtualus pavidalas. Kai kas tokį veikiantį Martinaičio antrininką atranda baladėse, net lyrikoje.
– Norėčiau, kad šią knygą būčiau parašęs aš. Apie kokią kito autoriaus knygą galėtumėte taip pasakyti?
– Apie jokį autorių ir knygą negalėčiau taip pasakyti. Toje srityje su niekuo nekonkuruoju ir nenoriu konkuruoti, gerai jaučiu, ką aš pats galiu ir ko negaliu. Mielai skaitau knygas, kurių nebūčiau galėjęs ir sugebėjęs parašyti, žaviuos, kad autoriai kitokie negu aš, ir nė kiek nepavydžiu. Literatūroje yra skirtingos bėgimo ar plaukimo distancijos, todėl negalima į kitą takelį perbėgti ar perplaukti, nes gresia diskvalifikacija.
– Kokios knygos guli šalia jūsų lovos? Kokias šiuo metu skaitote?
– Esu darbinis literatūros arklys. Aplink mano gultą mėtosi ne vien knygos, bet ir laikraščiai, šiaip tekstai, ir ne vien literatūriniai. Tokia jau mano dalia: skaitau ir rašau ne vien kaip literatas, dar vis veikia manyje buvusio žurnalisto ar dėstytojo įgūdžiai, kada reikėdavo skaityti ne vien tai, kas tau patinka, o kas tuo metu būtina, apie ką reikia kalbėti ar rašyti.
Ten mėtosi ir tos knygos, kurias pradėjęs skaityti esu numetęs ir jų tikriausiai niekada neatsiversiu. Šiuo metu tokios nuo pradžios iki pabaigos skaitomos knygos neturiu.
Knygų daug, o tokia knyga man vis rečiau ir rečiau pasitaiko. Gal jau būsiu perskaitęs visas geriausias lietuvių ir pasaulio rašytojų knygas? Galvoju, jog savo knygų skaitymą vėl reikės pradėt nuo Kristijono Donelaičio. Juo toliau, juo labiau pradedu suprasti, kad K. Donelaičio nesame perskaitę, o tik tai, kaip buvo siūloma jį skaityti mokykloje ar „idealių“ skaitytojų.
– Viešpatie, apie ką galima kalbėtis su žmogumi, kuris neskaitė vienokios ar kitokios knygos?
– Neduok, Viešpatie, jeigu jis važiuojant traukiniu, skrendant lėktuvu pradės kalbėti apie tai, kokius jausmus ir mintis jam sukėlė „Da Vinčio kodas“, Hario Poterio serialas ar puošni, paauksuota knyga apie Daktarą ar Kedį.
Tikri, rimtai skaitantys knygas apie jas nekalba bet kur ir bet kada, kaip nekalbama apie mylimą moterį, savo jausmus, intymius prisirišimus. Apskritai tokių plepių vengiu, apie tikrą literatūros veikmę nieko negalima pasakyti užstalėje, autobuse, lėktuve, kavinėje, labai dažnai – reklaminėje recenzijoje.
Man daug įdomiau būti su žmogumi, kuris gal niekada neskaitė ar neturi nė vienos mano knygos, su juo kalbėtis, sakysim, apie bites, kates, obelis, pomidorus, nuostabią uošvę, sapnus.
Neskirstau žmonių į skaitančius ir neskaitančius. Esu sutikęs labai įdomių mažai raštingų senų žmonių, kurie įdomesni už save reklamuojančių grafomanų, diletantų ar kriminalinių šarlatanų knygas.
Veikia kažkoks keistas kompleksas. Jeigu „skaitytojas“ sutinka rašytoją, tai būtinai turi kalbėti apie knygas, nors tai būtų visų baisiausios nesąmonės. Panašu kai žmogus, sutikęs gydytoją, ima kalbėti apie visokias ligas. Kaip tas vargšas gydytojas kenčia ir dairosi, kaip greičiau pabėgti.
– Ką manote apie elektronines knygas?
– Beveik nieko nemanau. Yra patogu susirast tekstą, citatą, ją panaudot. Tik nežinau, kaip reikėtų skaityti „elektroninį“ K. Donelaitį, J. Aputį, R. Granauską, P. Širvį, o ypač poeziją? Kaip skaityti kūrinius, kurie netenka savo poligrafinės individualybės, kurią suvienodina šriftas, teksto formatas ir pan. Literatūra atsiduria techninių tekstų kontekstuose. Knygos, kaip kultūrinio ir istorinio vaizdinio praradimas, manau, labai atsilieps žmonių intelektinei vaizduotei.
– Kokią knygą ruošiatės rašyti? Apie ką ji? – Į šį klausimą negaliu atsakyti. Taip jau yra, jeigu pasiskelbiu, ką rašau ar parašysiu, neišsipildo. Čia veikia kažkoks užkeikimas ar burtai. Palikim tai nematomų jėgų veikimui.
Pagrindiniai biografijos faktai
* Poetas, eseistas, vertėjas M.Marcelijus gimė 1936.04.01 Paserbentyje, Raseinių raj. 1964 m. baigė Vilniaus universitetą, dirbo redakcijose. Nuo 1980 m. dėstė Vilniaus universitete. 1992-1997 m. Nacionalinių kultūros ir meno premijų komiteto pirmininkas, 2000-2012 m. Nacionalinio radijo ir televizijos tarybos pirmininkas.
* Bibliografija:
„Balandžio sniegas“, eilėraščiai (1962); „Debesų laiptais“, eilėraščiai (1966); „Saulės grąža“, eilėraščiai (1969), „Akių tamsoj, širdies šviesoj“, eilėraščiai, (1974); „Kukučio baladės“, eilėraščiai (1977); „Poezija ir žodis“, (1977); „Tie patys žodžiai“, eilėraščiai (1980); „Vainikas“, rinktinė (1981); „Toli nuo rugių“, eilėraščiai (1982); „Atmintys“, lyrika (1986); „Amžinas tiltas“, eilėraščiai (1987); „Gailile raso“, poezija (1990); „Papirusai iš mirusiųjų lapų“, publicistika (1992); „Atrakinta“, eilėraščiai.(1996); „Prilenktas prie savo gyvenimo“, esė (1998); „Sugrįžimas“, eilėraščių rinktinė (1998); „Laiškai Sabos karalienei“, esė (2002); „Pareisiu su paukščiais“, eilėraščiai (2002); „Tolstantis“, eilėraščiai (2002); „Lietuviškos utopijos“, tekstai (2003); „K. B. Įtariamas“, eilėraščiai (2004); „Tylintys tekstai: užrašai iš raudonojo sąsiuvinio, 1971–2001“ (2006); „Mes gyvenome“, biografiniai užrašai (2009, 2010); „Marcelijaus margučiai: Velykos su Marcelijumi Martinaičiu“, fotoalbumas su tekstais (2012).
* Apdovanojimai:
1975 m. „Poezijos pavasario“ laureatas; 1984 m. Valstybinė premija už eilėraščių rinkinį „Toli nuo rugių“; 1995 m. P. Širvio literatūrinė premija už lyrikos albumą „Atmintys“; 1997 m. Literatūrinės „Varpų“ premijos laureatas; 1998 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas; 1998 m. Jotvingių premija už eilėraščių rinktinę „Sugrįžimas“; 2005 m. Vilniaus klubo ir Vilniaus televizijos literatūrinė premija už eilėraščių knygą „K. B. Įtariamas“; 2007 m. Baltijos Asamblėjos apdovanojimas už literatūros laimėjimus už knygas „K.B. Įtariamas“ ir „Tylintys tekstai“. 2010 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto premija už kūrybiškiausią 2009-ųjų knygą „Mes gyvenome: biografiniai užrašai“.
