F. Taunytė pirmoji iš Lietuvos intelektualų išsakė savo drąsią nuomonę apie šalį suskaldžiusį Kauno pedofilijos skandalą, „violetinius“ mitus pavadindama tautos kvailinimu.
F. Taunytė-Paškonienė gimė 1925 m. balandžio 11 d. Vantainėliuose, Radviliškio rajone. Mokėsi Voskonių pradžios mokykloje, Radviliškio progimnazijoje, Šiaulių gimnazijoje. 1942 metais pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete.
Biografijos puslapiai
1943 metais, nacių okupantams uždarius universitetą, įstojo į Kauno akušerių mokyklą. Ją baigusi, metus dirbo Radviliškyje. 1950 metais Vilniaus universiteto Medicinos fakultete įgijo gydytojos specialybę.
Dirbo įvairiose medicinos srityse. Domėjosi netradiciniais gydymo būdais. Pirmieji Filomenos Taunytės rašiniai respublikinėje spaudoje pasirodė 1966 metais, 1975 m. ji tapo Lietuvos žurnalistų sąjungos nare. 2008 m. – Juozo Tumo-Vaižganto premijos laureatė. Lietuvos rašytojų sąjungos narė nuo 2009 metų.
Filomena Taunytė išleido aštuonias knygas, susilaukusias didelio populiarumo ir skaitytojų dėmesio: „Vandens užkalbėjimas“ (2000), „9/10 laimės: apie fizinę ir psichinę sveikatą“ (2003), „Laimingas senelių gyvenimas“ (2004), „7 nuodėmės ir 12 ligų“ (2006), „Kiek sveria siela“ (2008), „Gyvenimas be stogo“ (2009), „Ieškau tikro lietuvio“ (2011) ir „Šventųjų gyvenimas Marijos žemėje“ (2013).
Stojo prieš „kedofilų“ klaną
Rašytoja savo kūryba tarsi sujungė medicinos ir literatūros pasaulius: pati būdama medikė pagal išsilavinimą, ji parašė publicistinių kūrinių, kuriuose perteiktas požiūris į žmogaus sielos ir kūno sveikatos santykį netradiciniu, filosofiniu kampu.
F. Taunytė, kitaip nei daugelis šalies rašytojų, intelektualų, neliko abejinga žmonių gyvybes nusinešusiai vadinamajai Kauno pedofilijos istorijai. Ji viešai, iš televizijos ekrano ne kartą buvusios Kauno apygardos teisėjos Neringos Venckienės teiginius kritiškai įvertino kaip melą ir šmeižtą.
Sekmadienį atiduoti pagarbos rašytojai atvyko ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius, Seimo narys, buvęs sveikatos apsaugos ministras Juozas Olekas, dabartinis ministras Vytenis Andriukaitis.
Priminė F. Dostojevskio žodžius
Prie kapo, į kurį buvo įleista urna su F. Taunytės palaikais, kalbą pasakė ministro pirmininko A. Butkevičiaus patarėjas sveikatos apsaugai Antanas Vinkus.
Jis rėmėsi rusų klasiko Fiodoro Dostojevskio žodžiais apie mirtį: „Mirties esmė tokia gili ir bauginanti, kad visuomenė jos bijo, sukurdama atstumą – gal jis reikalingas apsaugoti žmones nuo mirties baimės, bet tuo pačiu pavojingas, nes kuria amžinumo iliuziją“, - kalbėjo A. Vinkus.
Jis taip pat priminė F. Taunytės žodžius, kad gyvenime ji sutikusi daugiau gerų žmonių, nei blogų. Rašytoja tikėjusi, kad ir blogieji turi viltį pasitaisyti.
„Sakoma, kad tauta, kuri gerbia mirusius, yra stipri ir išliks. Bet dar stipresnė būtų tauta, gerbianti gyvuosius, ištiesianti jiems pagalbos ranką“, - sakė A. Vinkus.
Žavėjosi rašytojos drąsa
Į laidotuves atvykęs Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas, kaunietis Vidas Mačiulis prisiminė, jog F. Taunytė labai mylėjo Kauną, susitikusi dažnai teiraudavosi naujienų iš šio miesto.
„Principinga, tiesi moteris buvo. Juk ji nepabūgo stoti prieš Garliavos minią, kai daugeliui net normalių, protingų žmonių nebuvo aišku, kas ten vyksta“, - velionės drąsa žavėjosi V. Mačiulis.
