I.Matijošaitienė mirė šių metų kovo 14 d., savo namuose Kaune nukritusi nuo laiptų. Apie skaudžius likimo smūgius V.Matijošaitis pirmąkart prabilo LNK laidoje „Nuo ... iki...“. Verslininką kalbino Saulė Žemaitytė.
- Po nelaimės būta įvairių versijų – kad Irena nusirito nuo laiptų, kad nukrito nuo laiptų aikštelės, nes nebuvo uždėti turėklai. Kas iš tiesų įvyko?
- Išgirdau tris bumbtelėjimus. Atsikėlęs pamačiau iš apačios atbėgantį šunį. Pažiūrėjęs pagalvojau, kad gal čia šuo lakstė. Pažiūrėjau, kur ji turi miegoti, nes durys pas mus buvo atdaros ir šuniukas lakstė tarp mūsų.
Buvo toks jausmas, kad ji guli, todėl grįžau atgal į kambarį. Tada išgirdau dejones ir pagalvojau, kad per miegus sapnuoja. Galvojau pažadinsiu, bet išgirdau dejones iš apačios.. atėjęs radau ją gulinčią...
Ji atrodė susižalojusi ir lyg apsvaigus, prisitrenkusi ir susižalojusi, ir lūpą atrodė, kad bus prasiskėlusi.
Į mano paklausimą kas atsitiko iš pradžių atsakė – nežinau. Paskui klausiu: „nukritai nuo laiptų?“ Sako: „taip nukritau.“ Tada sakau: „kviečiam greitąją.“ Sako: „nereikia greitosios, nešk mane į lovą.“
Tada aš padėjau čia toks išskleistas fotelis buvo, ir kviečiau greitąją. Laiptais ji nenusirideno. Pati pirma informacija buvo klaidinga iš mano pusės, nes aš pasakojau taip, kaip įsivaizdavau, kad ji atsikėlė, ėjo į apačią ir nukrito nuo laiptų. O iš tiesų pagal kritimo mechanizmą, kurį padarė ekspertai, esu supažindintas su visomis jų išvadomis, tai ji lipo į viršų ir lipdama pražengė, kadangi nebuvo turėklų, viršutinėje dalyje pražengė pro laiptus, tada smakru atsimušė į laiptų kampą, ir toliau visas kitas mechanizmas... nukrito blogiausiai, kaip tik įmanoma.
- Jūs ką nors kaltinate dėl to kas įvyko?
- Ne, nekaltinu. Kaltinu tik save, kad būtent buičiai per mažai dėmesio skyriau, kad būtent jai per daug palikau. Bet su vaikais po laidotuvių, su sūnumi sutarėm, kad mes nekaltinsim nieko: nei staliaus, nei kalvio, nei dažytojų, nei Broškės (poros šuo), nei vienas kito...
Žinoma, būtų buvę paprasčiau pastatyti naują namą, nei remontuoti. O šiai dienai tai nors ir penkis galima būtų... Blogybė ta, kad tiek aš, tiek Irutė, mes per visą mūsų laikotarpį neskyrėm savo buičiai daug dėmesio. Čia tas paskutinis namas kurį jau norėjom susitvarkyti senatvėje.
Mūsų su Irute idėja buvo, kad daugiau nebelįstumėm į namus, perdarytumėm viską, kad šiame name galėtume pragyventi ramiai, gražiai senatvę savo...
Laidos vedėja G.Talmantienė priminė, kad dėl I.Matijošaitienės žūties buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nužudymo. Nors galutinė išvada – mirtis dėl nelaimingo atsitikimo, sklido gandai, kad I.Matijošatienės mirtis galėjo būti tragiška sutuoktinių kivirčo išdava.
Tokias kalbas sukėlė ant ponios Irenos smakro neva dar prieš mirtį atsiradęs nubrozdinimas, bei praskelta lūpa.
Komentuodamas šiuos gandus V.Matijošaitis patarė taip manantiems kreiptis pas psichiatrus. Jis užsiminė numanantis, kas tokias paskalas skleidė.
„Žinot, iš tiesų tie kaltinimai, man giliai nusispjauti. Aš žinau ir mano aplinka žino, kaip mes gyvenome, kaip mes bendravome. Liūdna, kada nesutarimus versluose paima ir perkelia į viešųjų ryšių akciją. Iš tiesų, aš į verslą atėjau iš teisėsaugos, Irutė atėjo dirbama mokytoja.
Į verslą tuomet atėjo daug ir medikų, ir įvairių žmonių, o tarp jų ir vagių bei buvusių bandytų, su kuriais susidūriau skirtingose barikadų pusėse dar dirbdamas teisėsaugoje. Kai kurie iš jų matomai iš tų banditiškų, bachūriškų supratimų neišaugę po šiai dienai“, - aiškino verslininkas.
„Iš tiesų yra asmenų, kurie prigėrę, gal prisiuostę vaikšto ir giriasi kokį šou užtaisė būtent man. Bet netgi dirbant kriminalinėje policijoje ir žinant nusikalstamo pasaulio mentalitetą, net banditai tokiais metodais nepradeda keršyti, kariauti. Čia iš tiesų žemas lygis yra“. – teigė V.Matijošaitis.
V.Matijošaitis paneigė, kad su žmona buvo sudaręs vedybų sutartį, pagal kurią skyrybų atveju didžiąją „Vičiūnų“ verslo imperijos dalį būtų perėmusi I.Matijošaitienė. Matijošaičiams priklauso žuvies produktus visai Europai tiekianti „Vičiūnų“ įmonių grupė, kurios vertė įspūdinga - 600 milijonų litų.
„Pas mus su žmona jokių vedybinių sutarčių nėra, nors vienoje laidoje ji sakė, kad yra ta sutartis. Bet pas mus visada buvo susitarimas, kad kas beatsitiktų, viskas yra vaikams.“
Laidoje buvo parodytos ir pokalbių su I.Matijošaitiene apie vedybinį gyvenimą ištraukos.
„Savaitgaliais, jeigu tiktai pavyksta aišku, ne kiekvieną savaitgalį, tai dėliojamės prioritetus taip – jeigu mes šiandien einam ten, kur noriu aš, arba šį savaitgalį darom tai, ką noriu aš, tai jau kitą savaitgalį darom tai, ką vyras nori. Tai paskutiniai mano vyro norai paprastai būna medžioklė. Tai jau tada jis man pasako, kad šį savaitgalį medžiosim. Na nesakysiu, kad aš ten labai sužavėta, nors mane ten puikiai priima ta kompanija, bet vien dėl to, kad vyrui tai įdomu ir jis nori to, aš važiuoju.“
„Jūsų vyras turėtų būti laimingas turėdamas kaip ir draugą šalia?” - vedėja paklausia I.Matijošaitienės.
„Na žinot, išgėręs jis man pasako, kad aš tave myliu, bet paprastai vyresni vyrai vengia tai sakyti, taip sako, na tai ir taip viskas aišku. Moteriai aišku to reikia, ir aš, kaip ir visos moterys sakau, tu man seniai sakei, kad tu mane myli, tu manęs nemyli. Tai būna tokios situacijos, aišku”, - apie santykius su sutuoktiniu pasakojo I.Matijošaitienė.
Laidos metu, prisimindamas žmoną, V.Matijošaitis vos sulaikė ašaras, o jos netektį įvardino kaip beprotybę.
„Viskas pasikeitė absoliučiai. Aš nemoku vienas gyventi, bet reikia išmokti. Labiausiai mane palaiko vaikai ir darbas, du anūkai. Jaunėlis atsikėlė čia. Ir darbas, darbas, darbas“, - virpančiu balsu kalbėjo vienos didžiausių Lietuvos verslo įmonių vadovas V.Matijošaitis.
Verslininkas prisiminė, kad su žmona buvo vienas kitam atviri.
„Tai buvo žmogus, dėl kurio aš gyvenau, ir dirbau. Mes labai gerai žinojome vienas kito pasaulius, pomėgius. Pas mus niekada nebuvo nesutarimų, kad aš neisiu ten, neisiu ten, ji netgi į medžiokles, į krepšinį važiuodavo. Kartu, nors ne visur viską suprasdavo ir matydavo.
Man žmona buvo ir geriausias draugas, ir partneris. Mes niekada nelandžiojome vienas kitam po kišenes, rankinukus. Aš žiojau, kad ji rašo eilėraščius. Klausiau tai kada parodysi? Sakė kai bus laikas. Ir niekada neieškojau. O dabar tvarkant daiktus radau ir eilėraščius, ir radau parašyta, kaip norėtų būti palaidota. Ir viską padarėm, ko ji norėjo. Net nežinodami kokia suknele aprengti viską pataikėme...“ - pasakojo V.Matijošaitis.
