„Gyvenimas gražus, kai pajunti jo skonį“, – po Graikijoje patirtos lėktuvo avarijos ištarė 62 metų lakūnas, pasaulio ir Europos akrobatinio skraidymo čempionas J.Kairys.
Telefonu kalbėdamas su „Lietuvos ryto“ žurnaliste į jūrą jis jau žvelgė pro viešbučio langą.
„Jūra graži“, – akrobatinio skraidymo virtuozas tai pakartojo ir pasakodamas apie tris valandas Egėjo jūros vandenyse trukusią dramą.
Trečiadienio popietę Egėjo jūroje sudužo J.Kairio pilotuojamas lėktuvas Su-26.
Lakūnas juo skrido iš Graikijoje esančio Kavalos oro uosto į šios šalies sostinę Atėnus.
Išsigelbėjęs J.Kairys „Lietuvos rytui“ atskleidė šios nelaimės detales.
– Nelaimė įvyko skrendant į Atėnus. Ką planavote veikti šiame mieste?
– Pastaruoju metu vyksta daug aviacijos renginių. Prieš tai skraidžiau Kinijoje, po to – Moldovoje.
Iš ten skridau į Rumunijos sostinę Bukareštą. Trečiadienį iš šio miesto atskridau į Kavalos oro uostą ir popietę pakilau skrydžio į Atėnus.
Atėnuose, Tatojo aerodrome, penktadienį prasidės oro šou. Šiame renginyje dalyvavau ir praėjusiais metais.
Ir tuomet iš Kavalos virš tos pačios Egėjo jūros skridau į Atėnus. Tik buvau pasirinkęs truputį kitokį maršrutą, kiek arčiau kranto.
– Kas atsitiko šį kartą?
– Maždaug po pusės valandos skrydžio apie kilometro aukštyje sustreikavo lėktuvo variklis.
Dėl kokios priežasties tai atsitiko, dabar sunku pasakyti. Galbūt nuo didelių krūvių, bet tikrai ne dėl degalų trūkumo.
Automobiliai ir kita technika juk taip pat genda. Taip atsitinka ir lėktuvams.
– Ar spėjote apie pavojingą situaciją pranešti skrydžių valdymo tarnyboms?
– Susisiekti su jais radijo ryšiu nebuvo galimybės. Nuo Kavalos oro uosto jau buvau atsijungęs. Jie manęs nebegirdėjo, o Salonikų skrydžių valdymo centras neatsiliepė.
Parašiutu leisdamasis žemyn telefonu dar skambinau draugams, bet jie neatsiliepė.
– Per kiek laiko turėjote nuspręsti, ką daryti toliau?
– Ilgai galvoti nebuvo laiko, nesinorėjo prarasti aukščio. Kuo didesniame aukštyje yra lėktuvas, tuo didesnė galimybė išsigelbėti.
Tuo metu lėktuvas skrido apie 250 kilometrų per valandą greičiu, o kai pradėjo smigti žemyn, greitis sumažėjo iki 220 kilometrų per valandą.
Pasiruošiau šokti parašiutu, tačiau tai padaryti ne taip paprasta. Šokant už kažko užkliuvo ir nuplyšo viršutinė parašiuto dalis, kuri tvirtina kūną.
Apatiniai diržai, kurie laiko kojas, pakabino mane žemyn galva. Laimė, kad šie diržai nenutempė kelnių ir neišsinėrė. Žemyn galva nusileidau ir į vandenį.
Leisdamasis mačiau, kaip nukrito mano lėktuvas. Į vandenį jis smigo stačiai, žemyn nosimi. Jo nuolaužos išsibarstė maždaug 200 metrų spinduliu.
Vaizdas buvo lyg veiksmo filme. Vargu ar jame norėtų nusifilmuoti net didžiausi ekstremalai.
– Ką darėte atsidūręs vandenyje?
– Pirmiausia prisipūčiau gelbėjimosi liemenę. Atsidūriau tarp savo lėktuvo nuolaužų – keistas jausmas.
Pagriebiau vieną lėktuvo nuolaužą, kad būtų lengviau laikytis vandenyje.
Vėliau pasiėmiau didesnę ir prisirišau ją prie diržo. Ji ir padėjo man išsigelbėti. Jūroje dar buvau aptikęs savo ryškius reklaminius marškinėlius, bet nesinorėjo apsikrauti.
Jūroje nebuvo matyti jokių laivų, bet tolumoje mačiau tris salas. Pradėjau plaukti į jų pusę.
Tiksliai nežinau, koks atstumas buvo iki sausumos, bet turėjau vilčių ją pasiekti, nors turbūt būtų tekę plaukti naktį. Su drabužiais plaukti buvo sunku, bet be jų būčiau sušalęs (vandens temperatūra Egėjo jūroje šiuo metu apie 23 laipsnius. – Red.).
– Kokios buvo oro sąlygos?
– Kokią valandą jūra buvo visai rami, bet vėliau pakilo bangos – jos liejo vandenį ant galvos ir į burną. Pasidarė šalta. Bet viską stengiausi daryti ramiai.
Beveik po trijų valandų pamačiau gelbėtojų sraigtasparnį. Jis apsuko du ratus, bet manęs nepastebėjo. Tuomet pradėjau mojuoti lėktuvo nuolauža, pririšta prie diržo.
Tada gelbėtojai mane pamatė ir įkėlė į sraigtasparnį. Su sraigtasparnio pilotu jau tapome draugais.
– Iš kur gelbėjimo tarnybos sužinojo, kur jūsų ieškoti, juk apie nelaimę niekam negalėjote pranešti?
– Kiek girdėjau, virš jūros skrendančio orlaivio pilotai vandenyje pastebėjo lėktuvo nuolaužas ir pranešė gelbėtojams.
Be to, kiekvienas lėktuvas turi savo skrydžio planą.
Jei į nustatytą vietą jis neatskrenda ilgiau nei pusvalandį, jo pradedama ieškoti.
Mano skrydis į Atėnus turėjo trukti pusantros valandos, tačiau nustatytu laiku nepasirodžiau.
– Kaip jautėtės po trijų valandų jūroje?
– Gelbėtojai sraigtasparniu mane nugabeno į medicinos punktą Salonikuose.
Medikai patikrino širdies ritmą, kraujospūdį ir įsitikinę, kad viskas gerai, išleido. Tą patį vakarą keleiviniu lėktuvu grįžau į Atėnus. Iki šiol džiūsta visi drabužiai.
Vakare iš rankų išsitraukiau visas rakštis, nors jaučiu, kad dar viena liko. Jos nuo lėktuvo, pagaminto iš stiklo pluošto, nuolaužų, todėl labai aštrios.
Kūnas tebejaučia, kad teko ilgai plaukti. Per tą laiką numečiau pusantro kilogramo.
– Iš sugedusio lėktuvo parašiutu gelbėjotės pirmą kartą?
– Tai jau ketinau daryti ir 1977 metais, kai užsikirto Jak-50 vairalazdė, bet tuomet lėktuvą nutupdžiau neišskleidęs važiuoklės.
Dėl variklio gedimo avariniu būdu teko leistis ir prieš septynerius metus Utenoje.
– Jums galima paskambinti mobiliuoju telefonu. Ką dar pavyko išsaugoti nuskendus lėktuvui?
– Šokdamas iš lėktuvo dar skambinau mobiliuoju telefonu. Įkritus į vandenį jis nebeveikė.
Vėliau paaiškėjo, kad nebeveikia ir antrasis, sušlapo navigacijos įranga. Dabar jau turiu naują telefoną, netrukus turėčiau gauti ir naują kompiuterį – iš naujo pradėsiu kaupti kontaktinius duomenis.
Mano kompiuteriai, kita įranga ir visi daiktai kartu su lėktuvu liko jūros dugne. Man liko tik laikrodis, asmens tapatybės kortelė ir žmonos Birutės nuotrauka.
– Ar bus bandoma ištraukti lėktuvą iš jūros?
– Abejoju, ar yra prasmė ir galimybių tai padaryti.
Tikriausiai taip ir nesužinosime, kas atsitiko jo varikliui. Dar pats pasižiūrėsiu į žemėlapius, koks toje vietoje jūros gylis.
– Kiek laiko turėjote šį lėktuvą?
– Nuo 1992 metų. Tai buvo ypač patikimas lėktuvas, gerai prižiūrimas, veikė fantastiškai.
Visą žiemą jis buvo kruopščiai ruošiamas sezonui, kad būtų galima saugiai skraidyti.
– Gausite draudimo išmoką?
– Galiu pasakyti, kad nepraradau nieko – tik lėktuvą. Jis nebuvo apdraustas.
Lietuvoje to padaryti faktiškai neįmanoma, nes draudimo kainos peržengia sveiko proto ribas.
Be to, lėktuvo draudimui keliama daugybė sąlygų, taip draudimo bendrovės bando atsikratyti bet kokios atsakomybės.
– Grįžęs turėsite kuo skraidyti?
– Žinoma, koks lakūnas be lėktuvo.
– Jūsų pasirodymų oro šventėje Graikijos žiūrovai nebeišvys. O jūs pats vyksite į šį renginį?
– Be abejo. Manęs laukia draugai. Manau, kad po šio įvykio teks surengti ir spaudos konferenciją. Klausimų turbūt turės ir civilinės aviacijos saugos specialistai.
– Į Atėnus atvyksta ir jūsų žmona. Į kelionę ji susiruošė po nelaimės ar atostogas planavote iš anksto?
– Tai buvo suplanuotos atostogos Graikijoje, tik dabar jos bus šiek tiek ilgesnės, nes spalio 4-ąją su kolegomis, pasivadinusiais „Oro banditais“, atšaukėme pasirodymą Bukarešte.
Ši vasara buvo labai įtempta, poilsiui trūko laiko, bet likimas pats sudėliojo grafiką.
Variklis buvo užgesęs virš hipodromo
* Pasaulio ir Europos akrobatinio skraidymo čempionas J.Kairys vieną rimčiausių avarijų prieš septynerius metus patyrė Utenoje.
* 2007 metų liepos pabaigoje per ristūnų varžybų pertrauką J.Kairys surengė pasirodymą Utenos Rašės hipodrome. Programai baigiantis staiga užgeso jo valdomo Jak-52 variklis.
* Šaltakraujam pilotui pavyko nutupdyti lėktuvą avariniu būdu neišleidus važiuoklės maždaug už kilometro, Klovinių kaimo pievoje (nuotr.). Lėktuvas sustojo 25 metrai nuo ūkinio pastato. Įvykio metu lakūnas nenukentėjo.
* Leidžiantis nulūžo 1986 metais pagaminto lėktuvo sraigto mentės, buvo pažeista važiuoklė, apgadintas jo dugnas.
* Tądien J.Kairiui nesisekė. Parodomąją programą virš Utenos Rašės hipodromo jis rengėsi atlikti kitu lėktuvu, tačiau prieš jam išskrendant iš Vilniaus sprogo padanga. Į šventę lakūnas atskrido atsarginiu Jak-52.
* „Baigiantis programai pajutau, kad variklis pradėjo dirbti su pertrūkiais. Supratęs, kad bus problemų, pradėjau ieškoti palankios vietos nutūpti. Stadionas tam netiko, nes buvo pilna žmonių“, – tuomet „Lietuvos rytui“ pasakojo oro akrobatas.
* Lakūnui su įtraukta važiuokle pievoje teko leistis laviruojant tarp elektros stulpų. Lėktuvas ant duobėto paviršiaus nusileido šonu ir sustojo apie 100 metrų nuo tos vietos, kur lietė žemę.
