Nužudytieji - name gyvenusi laidos „TV pagalba“ žurnalistė 31 metų Viltė Stankutė-Butkienė ir jos 37 metų draugas.
Žaidė stalo tenisą
V.Stankutė-Butkienė kilusi iš labai sportiškos šeimos. Jos mama Asta Giedraitytė-Stankienė – bene garsiausia sovietų laikų Lietuvos stalo tenisininkė, daugkartinė SSRS čempionė, Europos čempionė, pasaulio čempionato sidabro medalininkė. Nužudytosios tėvas – Stasys Stankus, buvęs futbolininkas, ilgametis treneris, savo laiku treniravęs ir Lietuvos rinktinę, įtakingas Lietuvos futbolo federacijos vykdomojo komiteto narys.
V.Stankutės-Butkienės sesuo Lina – Europos stalo teniso vicečempionė, abu broliai Audrius ir Lukas žaidė futbolą.
Pati nužudytoji savo laiku taip pat žaidė stalo tenisą. Vėliau pasuko į žurnalistiką.
A.Stankienės dvynė sesuo Romualda - taip pat žymi stalo tenisininkė ir šios sporto šakos trenerė. Jos duktė, V.Stankutės-Butkienės pusseserė Rūta Paškauskienė – tituluočiausia visų laikų Lietuvos stalo tenisininkė, daugkartinė Europos čempionė.
Stalo tenisą savo laiku žaidė ir R.Giedraitytės-Garkauskienės sūnūs Darius ir Paulius, kuris, kaip ir nužudytoji pusseserė, yra žurnalistas. P.Garkauskas gyvena nužudymo vietos kaimynystėje.
„Mano krikšto dukra Rūta, Romutės duktė, panaši į mane. Mano duktė Lina buvo Europos vicečempionė, nepaprastai talentinga, bet neturi tokio kovingumo, kokį turėjau aš ar turi Rūta. Gali būti talentingiausia – jei neturėsi charakterio, nuplauks tavo talentas. Jeigu turi Dievo dovaną – talentą, išnaudok jį. Tik tokie žvaigždėmis tampa“, – kalbėjo apie savo ir sesers dukteris A.Stankienė.
Dvynių karjera - skirtinga
Prieš dvejus metus švęsdamos 60 metų jubiliejų dvynės Giedraitytės laikraščiui „Sportas“ kalbėjo apie gerai susiklosčiusį gyvenimą ir nepamiršo už tai padėkoti Dievui.
„Penktoje klasėje pradėjau žaisti stalo tenisą, o aštuntoje – aš jau sporto meistrė. Devintoje klasėje patekau į Sąjungos rinktinę, o dešimtoje besimokydama važiavau į pasaulio čempionatą ir mes su viena vokiete į aštuntuką patekome. Tada tapau tarptautinės klasės sporto meistre. Ir jei nebūtų teisėjai nusukę taško, jau dešimtoje klasėje būčiau parsivežusi bronzos medalį. Po to 10 metų žaidžiau Sovietų Sąjungos rinktinėje“, – pasakojo apie savo stalo tenisininkės karjerą A.Stankienė.
Jos dvynės karjera susiklostė ne taip sėkmingai. Pati R.Garkauskienė aiškina, kad tai buvo dėl jos impulsyvaus charakterio: „Visi sakė, kad aš gabesnė, o Asta darbštesnė. Ir ji buvo kur kas ramesnė. Man didesnių laimėjimų pasiekti sutrukdė tai, kad buvau labai nervinga. Būdavo, kad užeina piktumas – šaudau pro šoną, specialiai pralošiu susitikimą ir negaliu susivaldyti... Man kažin ką tada galėjai pasiūlyti, vis vien nebūčiau susivaldžiusi. O po to atsiguli vakare ir galvoji. Ir pirštus gali nusigraužt, smerkdama save – kam aš taip padariau? Bet jau nieko negrąžinsi...“
Dvynių tarpusavio ryšius išnaudodavo ir treneriai. Romualda kartais negalėjo prieš Astą kovoti visa jėga.
„Sovietų Sąjungos pirmenybėse treneris ne kartą buvo sakęs: turi pralaimėti Astai, nes nenueisi taip toli kaip ji, o jai viską gali sugadinti. Mes juk pripratusios viena prie kitos – su ja man žaisti būdavo lengva“, – prisiminė R.Garkauskienė.
Ne visada viskas seserims sekdavosi. SSRS rinktinėse lietuviams vietos pritrūkdavo, net jei jie laimėdavo aukštas vietas. Sovietų funkcionieriai rasdavo būdų, kaip sumažinti maištingų Baltijos šalių sportininkų skaičių.
R.Garkauskienė pasakoja, kaip jai teko praleisti Europos pirmenybes: „Kaune vykusiose Sąjungos pirmenybėse Asta užėmė pirmąją, aš – antrąją vietą. Važiavom į dviejų savaičių rinktinės stovyklą Moldavijoje ruoštis Europos čempionatui Austrijoje. Paskutinę dieną man ir sako: „Labai gaila, bet tavo dokumentai neatėjo, tik Astos. Palydėjo mane Asta iki traukinio ir teko važiuoti namo. Tada buvo tokia tvarka: iš Baltijos šalių negali važiuoti daugiau nei trys. Ir vietoj manęs važiavo mergina, užėmusi Sąjungos pirmenybėse aštuntąją vietą...“
19 metų Romualda ištekėjo. Dar po pusantrų metų gimė sūnus Darius. Vėliau – dukrelė Rūta.
„Dar truputį pažaidžiau ir mečiau. Nenorėjau daugiau. Buvau labai patenkinta. Dabar jau nebuvo užimtas kiekvienas vakaras. Juk šeima, norisi pabūti kartu“, – kalbėjo R.Garkauskienė. Tiesa, stalo teniso ji nemetė. Atrado save kaip trenerę.
Jos sesuo Asta ištekėjo trejais metais vėliau. Kai A.Stankienei buvo 24-eri, gimė sūnus Audrius.
„Po to dar du kartus tapau Sovietų Sąjungos prizininke. Bet tada buvo ne toks požiūris kaip dabar, kad pagimdei ir toliau sportuoji“, – pasakojo A.Stankienė.
Ji pripažįsta, kad trenerės darbe sesuo ją pralenkė. Tiesa, Asta trenere dirbo ne taip ilgai – septynerius metus. Daugiau – kūno kultūros mokytoja.
Pykčiai - reti palydovai Tuos septynerius metus abi seserys dirbo kartu. Anot R.Garkauskienės, tai buvo vienintelis laikas, kai abi kartais apsipykdavo.
„Gyvenime niekada nesipykstam. O darbe – pasitaikydavo. Kai trenerės buvom, vienoje salėje dirbom. Dėl stalų: kuri daugiau užima, dėl savo sportininkų per varžybas, kai jie susitikdavo tarpusavyje...“ – pasakojo Romualda. „Nuo pat mažens mes buvome labai panašios. Jeigu būtume žaidusios ta pačia ranka, tikrai niekas mūsų nebūtų atskyręs“, – pasakojo R.Garkauskienė.
Neskyrė žmonės seserų ir joms užaugus, baigus sportininkių karjeras.
„Septynerius metus dirbau sporto mokykloje. Tai vaikai neskirdavo nuo Romutės. Ir dabar susitinku jos auklėtinių tėvus, jie klausia: kaip mano mergaitei sekasi? Painioja“, – šypsodamasi kalbėjo Asta.
Juolab kad ir rengtis dvynės mėgsta vienodai. „Jei ką perku sau, visada pagalvoju ir apie Romutę“, – prisipažino A.Stankienė.
Seserims ištekėjus, net jų vyrai sunkiai atskirdavo, kuri iš moterų, kurio žmona. „Kiek kartų susitinka ir nežino: ar čia mano žmona, ar ne... Dabar jau prisipažįsta, sako – pamatau ir nežinau, ką sakyt...“ – pasakojo Asta.
A.Stankienė prisipažino, kad savo panašumu į seserį pasinaudojo stodama į Kūno kultūros institutą: „Kai reikėjo stoti į LKKA, gulėjau ligoninėje, buvo paralyžiuotas veidas, perpūtė. Roma už mane egzaminą išlaikė. Klausiau jos: kaip ten, ar yra gražių vaikinų? Sako – yra: vienas juodukas, kitas – toks mažiukas. Ir toks jau likimas, kad tas juodukas – Romos vyras, o tas mažiukas – mano... dabar kai susitinkam, juokiamės.“ Juodukas – Algirdas Garkauskas, mažiukas – ne toks ir mažas Stasys Stankus.
Seserys gyvena kaimynystėje. Kai mirė tėvai, jos pasidalijo jų namą. A.Stankienė savo pusę namo nuvertė ir pasistatė naują. Abi dvynės sakė, kad kaimynyste džiaugiasi.
„Gyvenimas susiklostė gerai. Už tai dėkoju Dievui. Astai jis leido apvažinėti visą pasaulį kaip sportininkei, man – kaip trenerei“, – už abi seseris kalbėjo R.Garkauskienė.
Abi moterys pabrėžė, kad jos visada tikėjo Dievą, augo religingoje šeimoje ir Dievu nenusivylė. „Visą laiką tikėjome. Ir dabar nė vieno sekmadienio nepraleidžiame – einame į bažnyčią. Ir Rūta – lygiai tokia pati, ir visi mūsų vaikai. Ir vyras mano taip pat – labai gerai pataikėme“, – sakė R.Garkauskienė.
