Apie dvasininko mirtį BNS patvirtino Vilniaus arkivyskupijos kurija.
„Tėvas Vaclovas Aliulis MIC buvo uolus vienuolis ir Kristaus Vynuogyno tarnas, mylėtas žmonių, pats juos mylėjęs ir mokęs mylėti. Švč. Mergelei Marijai užtariant, pavedame Viešpačiui mūsų mylimo kunigo sielą“, – sakoma kurijos pranešime.
V.Aliulis gimė 1921 metais Krekštėnuose, Krokialaukio valsčiuje, dabartiniame Alytaus rajone. 1937 metais jis tapo vienuoliu marijonu. 1940 metais V.Aliulis baigė Marijampolės marijonų gimnaziją, 1945 metais – Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją ir Teologijos fakultetą, 1944 metais įšventintas kunigu.
V.Aliulis kunigavo Varėnoje, Marijampolėje, Vilniaus arkivyskupijos parapijose. 1970– 1974 metais jis ėjo Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos vicerektoriaus pareigas, atleistas sovietinės valdžios nurodymu. Dvasininkas yra parengęs daug vadovėlių, dėstė slaptoje kunigų seminarijoje, parengusioje apie 20 kunigų Lietuvai ir Ukrainai.
Prasidėjus Atgimimui V.Aliulis aktyviai reiškėsi visuomeninėje veikloje, organizavo katalikišką spaudą, rašė teologinius, publicistinius straipsnius. 1988–1991 metais jis buvo Sąjūdžio Seimo Tarybos narys, vienas katalikų blaivybės sąjūdžio organizatorių, Lietuvos Biblijos draugijos steigėjų, 1989 metais įkūrė žurnalą „ Katalikų pasaulis“, 1989–1992 metais buvo Lietuvos ateitininkų federacijos dvasios vadas.
Kunigas bus pašarvotas Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, laidotuvių šv. Mišios čia bus aukojamos ketvirtadienį 11 valandą. Po to karstas bus išlydėtas į Alytaus rajono Santaikos Kristaus Karaliaus bažnyčią, kur 15 val. aukojamos šv. Mišios. Po jų – laidotuvės Santaikos kapinėse.
Švęsdamas 90-metį, garsusis kunigas davė ilgą interviu portalui lrytas.lt, šmaikščius žodžius pagardindamas dzūkiška tarme.
- Jaučiate artumą tam šventajam, kurio vardu esate pavadintas? – paklausė lrytas.lt
– Šiek tiek. Bent jau pagarbą – taip. Jaunas, narsus, ir gražių legendų apie jį yra. Kaip mūsų šventasis Kazimieras naktimis melsdavęsis prie uždarų Katedros durų, taip Vaclovas naktį lankydavęs Prahos bažnyčias, pagerbdamas Viešpatį Jėzų Švenčiausiame sakramente.
Kartą lydi jį vienas iš dvariškių ir skundžiasi, kad žiemą sniege šalta kojoms. Vaclovas pasakė: „Mink į mano pėdas, ir bus šilta“. Dvariškis žiūri – kunigaikštis basas eina, ir jam nešalta. Pradėjus minti į jo pėdas, ir pačiam tapo nebešalta.Labai gerbęs dvasininkus, Švenčiausiąjį sakramentą, buvęs didelis vargo žmonių bičiulis ir globėjas.
Aš nesu didelis vargo žmonių bičiulis, nesu toks veiklus labdarys. Gi ne kunigaikštis (juokiasi).
- Didelėje šeimoje užaugote?
– Penki bernaiciai, trys mergaitės. Aš – mažiausias, išlepintas visų. Sesutė mane išmokė skaityti ir rašyti, truputį skaičiuoti, ir iš karto pradžios mokykloje patekau į antrą skyrių. Baigus pradžios mokyklą, brolis per vasarą parengė pirmos klasės kursą, ir išlaikęs eksternu egzaminus, pradėjau Alytaus gimnazijoje mokytis antroje klasėje.
- Kaip pajutote pašaukimą? Kaip nusprendėte pasišvęsti vienuolio gyvenimui, kunigystei, ir dar tokiame jauname amžiuje?
– Turėdamas 10 metų ir ganydamas karves ir avis – mano pirmoji „profesija“ buvo žąsys, antra – karvės ir avys, o prieš gimnaziją kiaulių ganymas – sakiau: dabar galėsiu ir ponu būti. Nes buvo patarlė – „Kiaulių neganęs, ponu nebūsi“. Tai visai nereiškė ponauti, tai reiškė „būti inteligentu“.
Jėzuitai leido žurnalą „Žvaigždė“. Ten buvo aprašytas šventojo Ignatiuso Loyolos gyvenimas. Ispanų karininkas sužeistas ilgai gydėsi, perskaitė visus tuo metu madingus riterių romanus. Neturėdamas, ką veikti, pradėjo skaityti šventųjų gyvenimus. Ir jam atsivėrė kitas pasaulis. Pradėjo sieloje švisti. Ir jis tada pasakęs: „Ignacai, kvailas buvai, kad guldei galvą už žemės karalių. Eik tarnauti dangaus karaliui.“ Ir tas dešimties metų piemenukas sau pasakė: „Vaciuli, nebūk durnas. Aik tarnauc Dangaus Karaliui.“
Paskui Vaciulis dar skaitė šventojo Jono Bosko gyvenimą, tai pakvipo vienuolyste ir saleziečiais. Bet Lietuvoje saleziečių dar nebuvo, reikėjo į Italiją važiuoti. Tai tėvulis nuvežė į Marijampolę, pas marijonus. Marijonai mane užaugino. Tėveliai nebūtų galėję manęs išleisti į visus mokslus. Marijonų gimnazijai esu labai skolingas už klasikinį humanitarinį išsilavinimą. Turėjau labai gerus mokytojus.
- Kiek metų jums buvo, kai tapote vienuoliu?
– Penkiolikos – į „naujokyną“, šešiolikos – pirmieji įžadai. Toks buvo jauniausias leidžiamas amžius. Dabar jauniausias amžius pora metų pakeltas – pirmuosius įžadus galima duoti nuo aštuoniolikos. O visam gyvenimui įsipareigojau dvidešimt vienerių.
- Nebaisu buvo įsipareigoti visam gyvenimui?
– Skaitydavome „Altorių šešėlyje“ ir klausdavome savęs: ar ne per daug aš panašus į Vasarį? Pagal tą sprendei, ar gali eiti.
- Tai jūs nesijautėte labai panašus į Vasarį?
– Matyt, ne visiškai.
