Baigėsi papildomas studentų priėmimas į laisvas vietas universitetuose bei kolegijose, kur šiemet besimokančiųjų bus mažiau nei ankstesniais metais.
Bet vis dar nežinia, ar studentai ir dėstytojai bendraus gyvai, ar per kompiuterio ekranus.
Nuogąstauta, kad nuotolinės pamokos gali turėti ilgalaikių neigiamų pasekmių.
Ar šie nuogąstavimai pildosi? Kaip su trukdžiais per pandemiją vykęs ugdymo procesas atsiliepė brandos bei stojimo į aukštąsias mokyklas rezultatams?
Apie tai – „Lietuvos ryto“ pokalbis su švietimo, mokslo ir sporto viceministru Gintautu Jakštu.
– Šiemet pagrindinių – lietuvių kalbos ir matematikos – egzaminų rezultatai buvo geresni už pernykščius ir tai maloniai nustebino, – pripažino G.Jakštas. – Dabartiniai abiturientų pasiekimai jau tampa panašūs į buvusius 2019 metais.
Nesinori iš to daryti toli siekiančių įžvalgų, bet, matyt, ankstesni mokslo metai moksleiviams buvo sudėtingesni.
Dabar situacija, regis, stabilizavosi ir tampa panaši į tą, kokia buvo iki pandemijos.
– Ar jau yra koks paaiškinimas, kodėl šiemet, nepaisant nuotolinio mokymosi trūkumų, abiturientų pasiekimai buvo geresni už pernykščius? Gal dėl pandemijos ir vertintojai tapo atlaidesni?
– Vertintojai neturi laisvės būti atlaidesni. Manau, geresnius šių metų brandos egzaminų rezultatus vis dėlto lėmė įdėtos pastangos – vyko daugiau konsultacijų. Ypač mokslo metų pabaigoje buvo mestos didžiulės investicijos ir tai galėjo duoti efektą.
Kita priežastis – moksleiviai ir mokytojai turėjo daugiau laiko prisitaikyti prie pokyčių.
Pernai pandemija mus užklupo ir mokyklos buvo uždarytos jau prieš pat egzaminus, sistema neturėjo laiko tam pasiruošti. Tada ją ištiko šokas, kurio šiemet pavyko išvengti.
– Nepaisant kilusių sunkumų, į valstybės finansuojamas vietas aukštosiose mokyklose šiemet pretenduoja tūkstančiu abiturientų daugiau. Kaip galite paaiškinti šį proveržį?
– Taip yra dėl to, kad šių metų pasiekimai lyginami su pernykščiais, kurie buvo išskirtinai prasti. Kaip prisimename, pernai ypač prastai išlaikytas matematikos egzaminas, jo neįveikė net trečdalis jį pasirinkusiųjų.
Tuo metu pretenduojant į valstybės finansuojamas studijas šis egzaminas daugeliu atvejų privalomas.
Kadangi šiemet abiturientams jis sekėsi daug geriau, natūralu, kad ir pretendentų į valstybės finansuojamas vietas buvo daugiau.
Bet sumažėjo norinčių užimti valstybės nefinansuojamas studijų vietas. Viena priežasčių – beveik 4 tūkst. sumažėjęs bendras stojančiųjų skaičius.
Tiesa, šiemet buvo ir 1,2 tūkst. abiturientų mažiau.
– Ar vien demografinės priežastys lėmė, kad prašymus studijuoti pateikė mažiau abiturientų? Gal jau žinoma, kiek jų išvyks studijuoti į užsienį?
– Aišku, sumažėjus abiturientų, mažiau ir stojančiųjų.
Bet pernai, kelis kartus padidinus valstybės finansuojamų vietų skaičių, į aukštąsias mokyklas iš naujo stojo ir nemažai jau esamų studentų, kurie anksčiau nebuvo gavę šio finansavimo arba nesitikėjo jo gauti.
Todėl praėję mokslo metai buvo išskirtiniai stojančiųjų bei priimtų studentų skaičiumi. Šiemet konkurencija jau buvo mažesnė.
Apie studijas užsienyje kol kas neturime duomenų. Tiesa, iš kitų šalių universitetų mus jau pasiekia signalai, kad užsieniečių priėmimas į nemokamas vietas gali būti ribojamas. Kitos šalys jau irgi pradeda vertinti, kokią naudą jos gauna iš investicijų į užsieniečių studijas, kai nemenka jų dalis grįžta į kilmės šalį.
– O kokias studijas jaunuoliai šiemet rinkosi Lietuvoje? Atrodo, jie vėl maištauja – studijuos ne tai, ko norėtų būsimi jų darbdaviai?
– Žinoma, vargu ar čia galima tikėtis greitų ir drastiškų pokyčių, bet matomos tendencijos nuteikia pozityviai. Pavyzdžiui, į inžinerijos mokslus teko pridėti porą šimtų papildomų valstybės finansuojamų vietų.
Atliepiant darbo rinkos poreikius buvo sumažinta ir valstybės finansuojamų vietų socialiniuose moksluose. Pastebėjome, kad šiemet mažiau stojančiųjų buvo ne tik į valstybės finansuojamas vietas, bet dar labiau mažėjo norinčių studijuoti už savo pinigus.
Buvo nuogąstaujama, kad jaunimas vis tiek nestudijuos inžinerijos mokslų, o rinksis mokamas socialinės krypties studijas, tačiau žiūrint į skaičius matyti, kad šios baimės nepasitvirtino.
Po pirmojo priėmimo su socialinius mokslus pasirinkusiais studentais, pretenduojančiais į valstybės paramą, šiemet pasirašyta 19 proc. mažiau sutarčių, o su valstybės nefinansuojamais – net 23 proc. mažiau.
Matyti, kad mažėja ir norinčiųjų studijuoti humanitarinius mokslus. Vadinasi, išgirsti signalai, kad šių studijų poreikio darbo rinkoje nėra.
– Pastaruoju metu buvo skambinama varpais, kad jau po kelerių metų pritrūksime mokytojų, kurių daugumai artėja pensinis amžius. Mėginta keisti situaciją, bet, regis, didelių pokyčių vėl nebus. Kodėl?
– Pedagogikos studijas šiemet rinkosi daugiau jaunuolių nei praėjusiais metais, bet vis dar yra problemų dėl tam tikrų specialybių pasirinkimo.
Ten, kur poreikis yra didžiausias, išlieka problema – stojančiųjų į tas mokytojų specialybes, kurių šiandien labiausiai trūksta, nėra daug.
Daugiau norinčių studijuoti vaikystės pedagogiką ar kūno kultūrą, nors šių specialistų nestinga. Jų parengiama netgi daugiau, nei reikia. Tuo metu matematikos, fizikos, chemijos, biologijos, istorijos ar lietuvių kalbos pedagogų trūksta, bet šias specialybes renkasi vis dar per mažai jaunuolių.
– Atrodo, situacijos nepakeitė ir pedagogikos studijas pasirinkusiems jaunuoliams siūloma 300 eurų parama. Kodėl tai nedavė efekto ir ką planuojama daryti toliau?
– Iš tiesų, paramos sulaukdavo įstojusieji į pedagogiką, bet daugelis jų pasirinkdavo kūno kultūros ar kitas specialybes.
Todėl dabar galvojama, kaip valstybės paramą nukreipti į labai konkrečių ir trūkstamų specialybių finansavimą, bet tam būtina pakeisti ir įstatymus.
Apie tam tikrus pokyčius galvojama ir todėl, kad visi įstojusieji į pedagogiką gauna vienodą paramą, bet ne visiems ji vienodai aktuali.
Dalis studentų yra iš labai turtingų šeimų ir valstybės parama jiems turbūt nėra būtina, tuo metu nemenkai daliai jaunuolių galbūt reikėtų padėti labiau. Todėl manoma, kad studentai galėtų sulaukti skirtingos paramos.
Antai vienodos valstybės paramos sulaukia ir būsimi matematikos mokytojai, kurių trūksta, ir stojantieji į kūno kultūrą, kur specialistų perteklius.
Be to, tik trečdalis pedagogiką baigusių studentų į darbo rinką įsilieja pagal specialybę.
Todėl svarstoma apie lengvatines paskolas, kurių nereikėtų grąžinti, jeigu dvejus ar trejus metus baigusieji pedagogiką padirbėtų mokyklose.
– Ar tokia taisyklė neturėtų būti taikoma ir būsimiems medikams? Tarp stojančiųjų į mediciną šiemet vėl buvo bene didžiausia konkurencija, bet ypač rajonų ligoninėse gydytojų toliau trūksta, nes nemaža dalis jų išvyksta darbuotis į užsienį.
– Lietuvoje ypač trūksta slaugos specialistų ir valstybė yra įsipareigojusi finansuoti visų šią specialybę pageidaujančiųjų rinktis studijas, kaip ir dalykinę pedagogiką, matematiką, inžineriją. Todėl visi, kurie norėjo rinktis šias specialybes ir atitiko bent minimalius reikalavimus, buvo pakviesti.
Šiandien situacija tokia, kad sveikatos apsaugos sistema yra prisitaikiusi prie slaugos specialistų trūkumo. Kai kurias jų funkcijas atlieka kiti medikai ir mes taip pat matome pastarųjų trūkumą, nors esame tarp šalių, kuriose šimtui tūkstančių gyventojų tenka daugiausia gydytojų.
Dėl medikų iškyla konkurencijos problemų ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerija vargu ar yra pajėgi šiuo atveju ką nors pakeisti. Tai – Sveikatos apsaugos ministerijos reguliavimo sritis.
– Kokia tikimybė, kad per papildomą priėmimą pavyks sumažinti studijų pasirinkimo netolygumus ir bus užpildytos laisvos vietos į mažiau populiarias vietas?
– Preliminariais duomenimis, papildomai studentų bus pakviesta į minėtas valstybės finansuojamas prioritetines studijas.
Pavyzdžiui, kvietimų studijuoti inžinerijos mokslų sulauks dar 70 studentų, o matematiką, fiziką ir informatiką – 60 studentų.
– Iš ministerijos jau girdėti svarstymų, kad galbūt reikėtų atsisakyti moksleivių profiliavimo vyresnėse klasėse? Ar tai nepasiteisino?
– Diskusijos vyksta, sudaryta darbo grupė. Svarstomi įvairūs variantai: kiekvienas modelis turi savo privalumų ir trūkumų.
Profiliavimo trūkumai yra gana aiškūs – ne visi moksleiviai mokosi tų pačių dalykų, juos pasiekia skirtingas turinys.
Dažnu atveju moksleiviai renkasi kryptį, kuri jiems geriausiai sekasi, kartais jų pasirinkimą lemia patinkantis mokytojas, bet tai jiems vėliau gali susiaurinti galimybę pasirinkti studijų sritį.
Toks modelis, kai devintokai ar dešimtokai jau labai aiškiai žino, ką norės ateityje veikti, galbūt galėtų sėkmingai veikti, kur yra stiprus profesinis mokymas.
Jei norime išlaikyti profiliavimą, reikėtų gerokai daugiau investuoti į profesinį orientavimą ir siekti, kad daugiau moksleivių kartu su viduriniu išsilavinimu įgytų ir profesinį.
Reikėtų pakeisti ir požiūrį, kad pasirinkęs profesinį vidurinį išsilavinimą neužkerti sau kelio bet kada siekti aukštojo mokslo.
Dabar teoriškai ši galimybė yra, bet tokių mokinių – vienetai.
– Kaip ministerija vertina Nacionalinės švietimo agentūros siūlomą iš esmės naują abiturientų vertinimo modelį, įvedant tarpinį žinių patikrinimą, kuris būtų ir brandos egzaminų dalis?
– Idėja gera, tačiau viskas priklauso nuo to, kaip ją pavyktų įgyvendinti.
Man atrodo neteisinga, kad dabar egzaminą galima laikyti tik vieną kartą arba reikia laukti metus, kol gali jį perlaikyti. Siūlomi pokyčiai sumažintų egzaminus lydinčią įtampą.
Bet nežinia, kaip ankstesnėse klasėse moksleivių sukaupti vertinimai būtų įtraukiami atliekant jų atranką į aukštąsias mokyklas.
Taigi manau, jog su šiuo pasiūlymu į viešumą buvo išeita gerokai per anksti.
– Mokinius bei mokytojus, studentus ir dėstytojus, taip pat tėvus, kankina ir nežinia, kaip atrodys netrukus prasidėsiantys mokslo metai. Kokius juos mato ministerija?
– Mūsų siekis – kad visi moksleiviai rugsėjį grįžtų į mokyklas. Šiuo atveju procesas daug sudėtingesnis nei su studentais, kurie visi gali skiepytis ir į universitetus ateiti su galimybių pasais.
Ar iš jų bus reikalaujama tokį pasą turėti, ar tai bus tik rekomendacija, priklausys nuo epidemiologinės padėties, taip pat imunizacijos lygio atskirose aukštosiose mokyklose.
Tada bus galima galvoti, kurios studijų programos daugiausia vyks nuotoliniu, o kurios – kontaktiniu būdu.
Patys universitetai tikina, kad studijos turėtų vykti gyvai, bet jie yra pasirengę ir be didesnių problemų pereiti į nuotolinį mokymą.
Kiek sudėtingiau su mokyklomis – ne visos jos turi įrangą, tinkamą mišriam modeliui.
Todėl bus siekiama grįžti į mokyklas, bet nežinome, kokia bus situacija ir galbūt vėl visiems reikės užsidaryti namuose.
