Rokiškio rajono Kamajų Antano Strazdo gimnazijos matematikas prisipažįsta, kad į darbą kasdien eina su šypsena, nes į mokinius jis žiūri ir iš draugo perspektyvos – esą tvirtą ryšį su vaikais gali turėti tik tas pedagogas, kuris užsitarnauja jų pasitikėjimą.
A.Uldinskas šių metų pradžioje naujienų portalo lrytas.lt organizuotuose „Lietuvos mokytojo 2023“ rinkimuose sulaukė išskirtinio įvertinimo – pelnė geriausio vidurinio ugdymo mokytojo titulą.
Prognozuoja jau geresnius matematikos rezultatus
Ilgametis mokytojas po neseniai praūžusio matematikos brandos egzamino jau spėjo susitikti ir su savo abiturientais – A.Uldinskas džiaugiasi, kad šių metų egzaminą greičiausiai įveikė visi jo mokiniai.
„Šiemet buvo gerokai daugiau uždavinių išlaikymui – žinoma, kad gautum gerą įvertinimą, virš 90 balų, jau turi būti labai kieti žmonės, kurie išspręstų visus uždavinius. Bet daugeliui vaikų turbūt aktualesnis yra išlaikymo faktorius, tai šiemet jis tikrai yra didesnis.
Lyginu pagal savo vaikus – „A kurso“ mokiniai išlaikė visi, dėl vieno „B kurso“ mokinio dar yra klaustukas. Bet uždavinių struktūra tikrai yra lengvesnė nei pernai – manau, šiemet rezultatai turėtų būti geresni“, – svarstė pedagogas.
A.Uldinskas su abiturientais turi tradiciją – kasmet po matematikos egzamino jaunuoliai ateina pas jį į kabinetą ir visi egzaminą sprendžia iš naujo, tikrinasi, ar pavyko jį išlaikyti.
„Pagrindinė mintis – reikia surinkti tuos 9 taškus. Tai šiemet mano visi mokiniai išlaikė“, – pažymėjo matematikos mokytojas.
Paklaustas, kodėl pastaruoju metu matematika moksleiviams tapo taip sunkiai įveikiamu iššūkiu, A.Uldinskas vienareikšmiško atsakymo neturėjo. Pasak jo, tai lemia ir įtampa, jog neretai į egzaminą turi ateiti net ir tie jaunuoliai, kurie su matematika savo ateities tikrai nesieja.
„Iki pandemijos aš niekad nekeldavau klausimo apie matematikos egzamino neišlaikymą. Vieno atsakymo čia nėra. Pavyzdžiui, mano dvyliktokas atėjo iš egzamino ir sako: mokytojau, man viskas užsiblokavo. Atrodo, viską žinojau, sprendžiau anksčiau, bet nieko nebeprisimenu.
Dar vienas dalykas – dabar egzaminą laiko tie, kas tik nori. Neišlaikiusiųjų skaičius didina ir tai, kad eina tie, kurie galvoja, kad „gal pasiseks“. Bet matematikoje „gal“ nebūna.
Žinoma, mokiniai yra pastatyti į tokią padėtį, kad turi tą egzaminą laikyti – kai mūsų mokykloje lankėsi prezidento komanda, aš pasakiau savo nuomonę, kad ne kiekvienam kinų kalbą galima išmokti, ne kiekvienam ir matematiką įmanoma mokėti“, – aiškino pašnekovas.
Su mokiniais turi ypatingą ryšį
Mokytoju A.Uldinskas dirba nuo 1981 metų, taigi savo žinias, patirtį ir meilę vaikams jis dalija jau daugiau nei 4 dešimtmečius. Kaip pats juokauja, į mokyklą jį atvedė „matematikos genas“ – mat A.Uldinsko giminėje ši profesija labai dažna. Visgi mokykloje jauno vaikino svajonė buvo kita.
„Mano mama buvo matematikos mokytoja, ir kiek mūsų giminėje buvo mokytojų – visi buvo matematikai. Bet mano svajonė tais laikais, kai baigiau mokyklą, buvo geologija. Tėvams pasakiau, kad stosiu į Minsko universitetą, bet tėvai apstulbo, klausė – kur tu čia išvažiuosi?
O kai buvau 9-oje klasėje, mus atėjo mokyti jaunas matematikas, ir kadangi į geologiją stoti man neleido, pasakė, kad stočiau į matematiką. Na, gerai.
Kad būsiu mokytojas, sužinojau tik trečiame kurse, kai reikėjo važiuoti į praktiką. Man labai patiko darbas su vaikais, labai daug tame padėjo ir mama. Anksčiau pamokos būdavo ir šeštadieniais, tai, kai grįždavau namo po studijų, eidavau vesti pamokų už mamą – direktorius taip leisdavo“, – prisiminė mokytojas.
Iš savo mamos A.Uldinskas tikino pasisėmęs labai daug, o viena brangiausių savybių – gebėjimas suprasti vaikus ir mokykloje užmegzti su jais stiprų ryšį.
„Nors esu nedidelio ūgio žmogus, niekada nebuvo problemų nei su drausme, nei su dar kuo nors blogu. Gal dėl to, kad tu supranti vaikus, gal ir mamos įtaka čia yra – tu suvoki, kad vaikai yra gyvenimo ateitis“, – kalbėjo ilgametis pedagogas.
Tiesa, paklaustas, koks yra tas raktas į vaikų širdis, A.Uldinskas teigė nė pats jo nežinantis – moksleiviai tiesiog jaučia ir žino, kad gali juo pasitikėti.
„Specialiai nieko nedarau – vaikai patys atsirenka. Mūsų mokykloje vaikai sako, kad su niekuo daugiau nepasikalbėsi, tik su Uldinsku – laisvai, paprastai. Pavyzdžiui, mano auklėtinis pasako, kad paliko namuose pinigus, aš jam sakau: nueik į mano kabinetą, ten yra piniginė ir pasiimk. Kai tu pasitiki vaikais, jie pasitiki ir tavimi. Jeigu jau būna kokia ekskursija, tai vaikai klausia: o gal Uldinskas važiuos kartu?
Bet nieko išskirtinio aš tikrai nedarau, vaikai patys jaučia. Kaip ir mes, žmonės – atrodo, kad su kai kuriais bendrauti visiškai paprasta, o su kai kuriais tiesiog negali, nors gali būti ir 10 metų pažįstamas. O mokytojo jau pirmos pamokos parodo, ar su juo bus galima bendrauti, ar ne“, – dėstė matematikas.
Pasak A.Uldinsko, geram mokytojui nederėtų pamiršti ir savo autoriteto, tačiau svarbu neperžengti ribos – jei pedagogas vaikų akyse save aukštins, pelnyti jų pasitikėjimo tikrai nepavyks.
„Autoritetas būtinas, bet jeigu tu save iškelsi, bus viskas – jie su tavimi tikrai nebendraus. Svarbiausia vaiką suprasti ir niekad nebūti aukščiau jo. Bet žinoma, kartais reikia ir parodyti, kad aš esu mokytojas – visko būna.
Pavyzdžiui, koridoriuje einu su kažkokiu kitu mokytoju, vaikai stovi ir turi nusipirkę kolos. Tai man visuomet pasiūlys, bet kitam mokytojui – ne. Eina mokytojas Uldinskas – „gal norite traškučių, gal saldainių norit?“ Tai reiškia, kad jie žino, jog esi jų draugas, o nesi virš jų“, – dalijosi A.Uldinskas.
Rokiškio raj. Kamajų A.Strazdo gimnazijoje dirbantis matematikos mokytojas prisipažino, kad jau ne vienerius metus sulaukia kvietimo mokyti miesto vaikus Rokiškyje, tačiau vyras šiuo klausimu laikosi labai tvirtos pozicijos.
„Pasakiau – arba dirbsiu Kamajuos, arba nedirbsiu niekur. Tai yra mano tvirtovė, kurią aš išsikovojau. Ir vaikai, atėję į mano matematikos kabinetą, ten irgi jaučiasi kaip matematikos tvirtovėje – jie žino, kad čia yra saugūs.
Kai pernai gavau savo auklėtinius penktokus, tėvams pasakiau – jūsų vaikai mokykloje bus saugūs, ir jie žino – prie Uldinsko vaikų, neduok Dieve, pirštą prikiši.
Tai tą draugystę sunku taip vienareikšmiškai paaiškinti – čia turi nusipelnyti ir mokytojas, ir mokinys“, – svarstė pašnekovas.
Į portalo lrytas.lt organizuotą „Lietuvos mokytojo 2023“ konkursą A.Uldinską nominavusieji jį apibūdino kaip itin charizmatišką ir kūrybišką mokytoją, į kurio pamokas vaikai tiesiog nori eiti. Paklaustas, kaip atrodo jo vedamos matematikos pamokos, A.Uldinskas išskyrė ir vieną neįprastą ritualą.
„Nesvarbu, ar penktokai, ar dvyliktokai – mes pamokos pradžioje visada turime tokį ritualą – pasisveikiname, vienas kitam palinkime pamokoje sėkmės, apsikabiname. Tai reiškia – kabinuosi į matematiką, bet pirmiausia myliu save“, – aiškino jis.
Tiesa, šis konkursas mokytojui buvo dar viena paskata ir įgyvendinti seną savo svajonę – matematikas ant rankos išsitatuiravo Pitagoro teoremą.
„Čia jau daug metų buvo mano svajonė. O šiaip, mano uždaviniai būna surišti ir su gyvenimu – aš vaikams pasakau, kad pats gyvenime taikau ir viena, ir kita, dabar mokėmės apie trikampius, tai aš jiems papasakojau, kad tai naudoju savo gyvenime. Gal tai irgi padeda.
Kai vaikai supranta, kad matematiką galima pritaikyti, paaiškėja, kad tai nėra toks jau sausas mokslas, tik reikia mokėti vaikus užvesti ant kelio. Kartu su mokiniais ir po pasaulį važinėjome, ne vieną, ne du, ne penkis kartus yra vaikai buvę ir čempionatuose“, – portalui lrytas.lt pasakojo A.Uldinskas.
Sako, kad darbe niekada nepavargsta
Pasak mokytojo, nors matematika gyvenime yra labai svarbi, suprantama, kad ji sekasi ne visiems. Jis pats tikino niekada dėl to mokiniui nepasakęs jokio šiurkštaus žodžio.
„Mokykloje į darbo laiką aš nežiūriu – pirmadieniais ir ketvirtadieniais mokykloje dirbu iki 17 valandos, todėl po pamokų kiekvienam vaikui yra galimybė ateiti pas mane į kabinetą ir pasimokyti. Tikrai yra tokių, kuriems nesiseka, bet jie ateina pasikonsultuoti, ir vaikai suvokia, kad jie gali įveikti spragas.
Man nesvarbu, ar vaikas gaus ketvertą, ar penketą – bet jis savyje atrado, kad jis gali, kad jis padarė šitą uždavinį. Vaikas pats turi savimi patikėti. Kaip ir mes kiekvienas turime savimi patikėti, kad mes viską galime“, – įsitikinęs pedagogas.
Paklaustas, kaip po ilgos darbo dienos mokykloje jam galiausiai pavyksta pailsėti, A.Uldinskas sakė turintis ne vieną hobį, tačiau prisipažino, kad darbe jis net niekada ir nepavargsta.
„Mes turime kaimo sodybą, mėgstu kad ir žiemą ten nuvykti ir pasivaikščioti miške. Laisvalaikiu, kai nėra šalta, darau sūpynes. Tam tikra prasme tai irgi yra matematika, bet čia mano hobis. Ir sau, ir vaikams padarau, jei dar kas užsiprašo – irgi padarau. Man patinka dirbti prie medžio, patinka vakarais pažiūrėti filmus.
Kai su šeima vasarą išvykstame atostogų, aš galiu 10 dienų pragulėti prie jūros, ir viskas – man užtenka. Gal dėl to, kad manęs vaikai nenervina, namuose ramybė – net nežinau, bet darbe aš nepavargstu, kaip kiti mokytojai sako, nors man jau eina 65 metai“, – džiaugėsi mokytojas.
Ilgametis pedagogas pridūrė, kad į kiekvieną pamoką eina su labai gera nuotaika ir šypsena, o tai padeda ir jam pačiam, ir jo moksleiviams.
„Ypač šių metų vienuoliktokai buvo tiesiog fantastiški – aš su jais galėčiau nors ir visą dieną būti. Aš iš jų pamokos išeinu šlapias, bet pailsėjęs. Vaikai vis dar išeidami iš pamokos visada pasako „ačiū už pamoką“.
Mane labiau psichologiškai žlugdo popierizmas ir biurokratija, bet mokykloje jaučiuosi kaip žuvis vandenyje – ten mano vieta“, – tvirtino A.Uldinskas.
