Iš pradžių Kauno mokytojai nerodė daug iniciatyvos – rugsėjo pabaigoje į streiką susirinko tik dešimt pedagogų. Nors vėliau situacija kiek gerėjo, daugiau kauniečių ėmė streikuoti, visgi nemaža dalis jų esą tikina tiesiog bijantys.
Šiuo metu priimtas sprendimas streiką laikinai stabdyti. Jį atnaujinti planuojama lapkričio pabaigoje.
– Kaip laikosi Kauno mokytojai, kokia tvyro nuotaika? – „Laikinoji sostinė“ paklausė R.Gaulienės.
– Nuotaika darbinė – grįžome pas vaikus, nes mūsų darbas mums patinka. Džiaugiamės santykiais su vaikais, bandome juos atkurti, tęsiame ugdymo procesą, užsiimame įvairiomis veiklomis. Kai ateini pas jaunimą, darbas visad būna intensyvus, visada yra ką veikti. Juk mūsų pagrindinė veikla – mokytojo darbas.
– Streikas laikinai sustabdytas, bet mokytojų problemos niekur nedingo. Dėl ko dabar labiausiai skauda?
– Mūsų pagrindinė problema – ne tik darbo užmokestis. Dar viena problema – krūviai. Mokytojai dirba viršvalandžius, nes yra didelis specialistų trūkumas, visiškai nepasiruošta atnaujinto ugdymo turinio diegimui – trūksta vadovėlių, metodinės medžiagos, skaitmeninių priemonių.
Tuo pačiu pradėtas pradėtas diegti ir įtraukusis ugdymas. Mokytojas turi dirbti didelėje klasėje su specialiųjų poreikių mokiniais, o tai nėra paprasta. Be to, neduodama nei specialiųjų priemonių, vadovėlių, mokomosios medžiagos, nepaskiriamas joks padėjėjas. Su specialiųjų poreikių mokiniais reikia dirbti specifiškai, reikia taikyti kitus metodus, naudoti kitas mokymo medžiagas.
Išties daug iššūkių, mokytojai įsitempę. Dėl to kenčia ir vaikai, nes mokytojas neturi laiko prieiti prie kiekvieno.
– Teko girdėti, kad kai kurių mokytojų krūviai tokie dideli, kad siekia 1,5 etato.
– Taip ir yra. Mokytojų dabar trūksta bene visose mokyklose, tiesiog kol kas tą bandoma užmaskuoti: krūvį suskirstyti keliems mokytojams, taip jiems duodant dirbti viršvalandžius. Iš pradžių tai net atrodo smagu, mokytojas daugiau uždirba, bet iš tiesų taip būti neturėtų. Mokytojai pervargsta.
Mokytojas turėtų dirbti vienu etatu, uždirbti solidų atlyginimą, turėti laiko poilsiui, asmeniniam gyvenimui, o ne dirbti paromis, kaip dabar jau tapo įprasta.
– Kaip prie streiko prisidėjo Kauno mokytojai? Kodėl jie nerodė tiek daug iniciatyvos?
– Kaune nebuvo daug daug būtent šiai profesinei sąjungai priklausančių mokyklų. Po streiko, po žiniasklaidos dėmesio, po klaipėdiečių žygio per Lietuvą atsiradęs viešumas davė rezultatų.
Dabar prie profsąjungos jungiasi ir Kauno ugdymo įstaigų organizacijos, ir pavieniai mokytojai, jie nori būti aktyvūs ir pilietiški. Į profsąjungą stoja dėl pilietinės pareigos. Supranta, kad mums visiems reikia kovoti susivienijus, nes šitaip toliau tęstis nebegali.
– Ar gali būti, kad kauniečiai nenoriai streikavo ir dėl savivaldybės pozicijos? Kokia toji pozicija?
– Žinoma. Ir Kauno rajono, ir Kauno miesto valdžia bando slopinti profsąjungas, neleisti streikuoti – jie mano, kad gali tą daryti. Bandoma slopinti ir malšinti mokytojų iniciatyvą ir norą būti pilietiškiems.
Streikas – nemaloni nesutarimų forma, jis trikdo mokyklų, darželių darbą. Tačiau toks ir yra šios formos tikslas. Savivaldos institucijos, žinoma, nenori sulaukti skundų, nepasitenkinimo, todėl bando įtikinti mokytojus nestreikuoti
Mokytojų atlyginimai yra visiškai nekonkurencingi, mokytojas neuždirba ir 1 tūkst. eurų. Tokių mokytojų nemažai, pavyzdžiui, visi pradinių klasių mokytojai. Įsivaizduokite, žmogus, kuris moko vaikus, ruošiasi pamokoms, stengiasi, tobulėja, turi 25 metų ir daugiau stažą, aukštą kvalifikacinę kategoriją ir negauna nė 1 tūkst. eurų. Tai apie ką mes kalbame?
– Kaip Kauno mokyklų vadovai žvelgia į streikuojančius mokytojus?
– Buvo įvairių situacijų. Vieni direktoriai žinią, kad mokytojai streikuos, priėmė santūriau, o kiti ėmėsi visokių psichologinio spaudimo priemonių. Norėtųsi jiems priminti, kad burtis į profesines sąjungas, ginti darbuotojų teises visomis priemonėmis, vadinasi, ir streikuoti – LR Konstitucijoje piliečiams garantuojama teisė. Baudžiamajame kodekse už bet kokį psichologinį spaudimą ar trukdymą streikui yra numatyta baudžiamoji atsakomybė, kaip už trukdymą profesinių sąjungų veiklai.
Norisi pasidžiaugti, kad Lietuvoje yra savivaldybių, kuriose ugdymo įstaigų vadovai besąlygiškai palaikė savo streikuojančius kolektyvus, nes mūsų keliami reikalavimai labai svarbūs visai švietimo bendruomenei: pirmiausia, mokiniams, ir tik po to mokytojams ir vadovams.
– Kada prasidėjo tokia virtinė problemų: per mažos algos, darbuotojų trūkumas, dideli krūviai?
– 2018 metais irgi vyko mokytojų streikas, jau tuo metu suformulavome reikalavimus. Dabar mes jų nepakeitėme, nepridėjome nė vieno naujo. Tiesiog nė viena Vyriausybė nesiėmė radikalių pokyčių, kiekviena palikdavo tą spręsti ateinančiai Vyriausybei.
Radikalių pokyčių mes prašėme jau prieš penkerius metus – buvo ir mokytojų trūkumas, ir per daug mokinių klasėse, kilo problemų dėl darbo su specialiųjų poreikių vaikais. Susidėjo daug problemų. Per tą laiką buvo ir infliacija, o mokytojų atlyginimai – tokie pat.
– Streikas nutrauktas, tačiau laikinai. Kokių tolimesnių veiksmų imsis mokytojai?
– Planuojame lapkričio pabaigoje vėl grįžti į aktyvią streiko formą.
Galiu pateikti pavyzdį, kaip ministerija taupo lėšas ir iš tiesų apgaudinėja švietimo bendruomenę. Nuo rugsėjo mokyklose buvo diegiamos atnaujintos programos, kurioms turėjo būti parengti vadovėliai. Deja, vadovėlių nėra iki šiol. Mokytojai turi papildomai ruoštis – mums sako, kad esame labai kūrybingi, galime dirbti ir be vadovėlių.
Paskui buvo pažadėta, kad už šį papildomą darbą mokytojams bus sumokėta, tam bus skirti 7 mln. eurų. Paaiškėjo, kad tie milijonai nepasiekė mokyklų. Mokyklos vis tiek turi sumokėti mokytojams už papildomą darbą, bet tą turi padaryti iš turimų akreditavimų.. Dėl to trūksta pinigų kitoms veikloms apmokėti. Mokytojų kantrybė senka.
– Ar žvelgiant į ateitį sunku rasti optimizmo?
– Į ateitį žiūriu optimistiškai. Jei Vyriausybė neturi noro, galbūt bent Seimo nariai turės. Dabar reikia politinio sprendimo.
