Prieš šešerius metus tapęs mokytoju, vyras iškart pajuto, jog naujas profesinis vaidmuo – lyg nuo mažens genuose užkoduota svajonė.
Radikaliam karjeros pokyčiui Ernestas ryžosi internete išvydęs programos „Renkuosi mokyti“ skelbimą, kviečiantį įvairių specialybių atstovus tapti mokytojais.
Šiandien vyras dirba Vilniaus Demokratinės mokyklos pradinių klasių mokytoju ir džiaugiasi kasdien galėdamas būti išradėjas – ateities kartos kūrėjas.
– Pakeisti karjeros kelią – didelis sprendimas. Ar nebuvo jaudulio? Galbūt yra tekę ir sudvejoti – ar mokytojo kelias tikrai jums?
– Mokytoju dirbu jau šeštus metus, tačiau to jaudulio būna dar ir dabar. Žinoma, pirmieji metai yra didžiausių išbandymų laikas. Tačiau tuomet kiekvienas sau ir gali atsakyti, ar pasirinko teisingą kelią tapdamas mokytoju. Aš po pirmųjų metų galėjau sau drąsiai ištarti – esu mokytojas!
– Kas šiandieniame darbe jus motyvuoja? Kokios didelės ar mažos pergalės įkvepia?
– Džiaugsmas šiame darbe aplanko labai dažnai, ir visada tai susiję su vaikais – kai jie patiria sėkmę pamokoje, kai padėkoja už laiką kartu, kai matai, kad akys dega iš džiaugsmo. Vaikai man – geriausi termometrai, parodantys, ar pamoka pasisekė.
O didžiausias džiaugsmas, kai vaikai tavimi pasitiki ne tik kaip mokytoju. Tuomet jie būna atviri ir nebijo pasidalinti savo baimėmis ar nesėkmėmis.
– Kuriate kiną, minėjote ir keliones, stalo žaidimus, fotografiją – ar asmeniniai pomėgiai padeda mokykloje?
– Veiklos už mokyklos ribų man padeda įsikvėpti papildomos energijos. Užsiimdami mėgstamomis veiklomis papildome save, o kuo daugiau skirtingų patirčių turime, tuo įvairiau jas galime pritaikyti pamokose.
Smagu ir įdomu, kuomet mokytojas gali asmeniniais pavyzdžiais papasakoti, kada prireikė pritaikyti matematines trupmenų žinias realiame gyvenime, ar kur gali praversti Žalgirio mūšio strategija.
Kaip ir vaikai nėra tik mokiniai mums, taip ir mokytojai vaikams yra daugiau nei mokytojai. Ir visos veiklos padeda mums atskleisti šią kitą pusę.
– Su kokiais iššūkiais susiduria mokytojai ir su kokiais – mokiniai?
– Iššūkiai, su kuriais susiduria mokiniai ir mokytojai, yra ir panašūs, ir skirtingi. Šiais laikais šaltinių, informacinio triukšmo yra tiek daug, jog ne tik mokiniai, bet ir mokytojai turi gebėti atrinkti svarbiausią informaciją. Ir tai tikrai nelengva.
Dar vienas iššūkis, žinoma, yra mokinių motyvacija. Nuolat susiduriame su klausimu, kaip atrasti ir pažadinti vaikų vidinę motyvaciją mokytis.
Didėja ir visuomenės, tėvų spaudimas, lūkesčiai mokytojams, tikimasi, jog jie ne tik išmokys būtinųjų dalykų, bet ir sugebės išspręsti visas kitas vaiko problemas.
Tokiose situacijose svarbu bendradarbiavimas ir sutarimas.
– Koks yra mokytojų tarpusavio bendravimas – ar svarbus kolegiškumas, palaikymas? Kokiais būdais jį kurti ir puoselėti?
– Palaikymas tikriausiai yra vienas svarbiausių mokytojų tarpusavio bendravimo elementų. Tai galima puoselėti pradedant mažais dalykais, pradedant nuo paprastų klausimų susitikus: „Kaip sekasi? Kaip jautiesi? Gal galiu kuo pagelbėti?“
Svarbu, kad dalintumės ne tik džiaugsmais, bet ir tomis dienomis, kurios buvo nelengvos.
Žinoma, kolegiškumą skatina ir kepti naminiai skanėstai, kuriais vaišiname vieni kitus per susirinkimus.
– Dažnai girdime, kad šiandieniai vaikai – lengvai išblaškomi, neatplėšiami nuo ekranų, norintys visko čia ir dabar. O kaip jūs juos matote? Kaip pats kuriate su jais ryšį?
– Ryšys tarp mokytojo ir vaiko kuriamas pasitelkiant nuoširdumą. Mokytojas turi būti atviras ir pasiruošęs priimti vaiką tokį, koks jis yra čia ir dabar. Tik tuomet galime matyti vieni kitus ir kurti abipusį aktyvų ryšį bei gyvą bendravimą.
Ekranai mūsų mokykloje nėra problema. Vaikai priima mūsų bendrus susitarimus, patys siūlo jų apribojimus.
Didžioji dalis vaikų sąmoningai supranta, kad ekranai niekur „nepabėgs“, todėl dažnai net patys renkasi kitus pasirinkimus bei galimybes.
