Iš dainos žodžių neišmesi. Samanės, „naminukės“ ar kaip ji bebūtų vadinama, tautinio paveldo ženklu paženklinti buteliai buvo sustatyti ant kiekvienos Baltijos šalies stalo: Suomijos, Norvegijos, Švedijos, Danijos, Lenkijos, Rusijos, Vokietijos, Estijos, Latvijos ir visų kitų, išskyrus Lietuvą. Pas mus samanės gamyba nėra įteisinta, o jei kur ir lašinama, tai tik ne tam, kad būtų parduota ar vežiojama po kitas valstybes.
Tačiau prie „baltiečių“ stalų parodoje susigrūdę vokiečiai to nė nepastebėjo: jie ragavo ir gurkšnojo tai, ką tik galėjo pasiekti ranka. Lietuviai neturi savo „nacionalinio gėrimo“? Bet juk ten pat jo buvo, pavyzdžiui, norvegiško.
Vaišina? Už tai ir „ačiū“
„Jūs Lietuvą žinote kaip krepšinio šalį. Bet patariu paragauti skilandžio. Ir jūs prisiminsite ją dar ir kaip gardaus maisto šalį“, – pratarė žemės ūkio ministras Giedrius Surplys, kai tik akimirkai gavo mikrofoną prieš nacionalinių patiekalų degustaciją.
Tačiau prie stalų, nuo kurių maistas dalinamas nemokamai, ilgos kalbos yra nepakenčiamos. Juo labiau kad parodoje, kur kiekvienos valstybės stenduose būtinai stirksojo kokio nors stipresnio ar silpnesnio gėrimo buteliai, už „gurkšnius“ reikėjo mokėti po eurą. Už vieno kąsnio sumuštinukus – dvigubai daugiau.
O čia, Baltijos šalys, surikiavo ant stalų tai, kas verčia varvinti seilę: norvegai – sumuštinius su silke, suomiai – indelius su krevečių salotomis.
Šalis vienija duona
„Estai vaišino „saunos kumpiu“ su marinuotais agurkėliais ir juoda duona. Duona estų skani, latvių – taip pat, bet mūsų – pati skaniausia“, – patikino Lietuvos kaimo turizmo asociacijos vadovas Linas Žabaliūnas.
Tačiau būtent juoda duona yra tai, kas vienija visas aplink Baltijos jūrą esančias šalis.
„Mes visi gaminame įvairius patiekalus, bet kai apsidairėme, supratome kad juoda duona yra tai, ką galima rasti Šiaurės Baltijos regione. Grūdinės kultūros skiriasi, silkės paruošimo būdai – taip pat, o štai juoda duona yra tai, kas skanu visiems“, – lrytas.lt sakė L.Žabaliūnas.
Lietuviai degustacijai atvežė juodos duonos krepšelius su kąstiniu, skilandžiu ir stirniena. O latviai? Kuo jie gardžiuojasi?
„Nors mūsų – lietuvių ir latvių – tradicijos ir yra panašios, vis dėlto latviška virtuvė daugiau siejama su estiška, o jūsiškė – su lenkiška. Nes istoriškai Lietuva daugiau bendro turėjo su Lenkija, o mes gi turėjome Livoniją“, – paaiškino Latvijos kaimo turizmo asociacijos „Lauku celotajs“ prezidentė Asnate Ziemele.
Jos teigimu, latviams kiaulienos gaminiai, kaip ir lietuviams – labai svarbūs. Bet jie degustacijai ant stalo padėjo ir saldėsių – dribsnių kąsnelių, sumaišytų su įvairiomis trintomis uogomis bei riešutais ir juodos duonos trupiniais.
„Latviams patinka tai, kas pagaminta iš grūdų, nevalgome itin saldžiai“, – sakė A.Ziemele.
Ant juodos duonos – rūkytos kiaulienos gabalėliai arba sviestas, sumaišytas su trintomis kanapėmis. „Tai labai madingas maistas, ir dar – šiek tiek jame medaus“, – patikino ji.
Nori sutelkti mažuosius
„Tikėjomės, kad renginio trauka bus. Nes žmonės gi nori paskanauti visko, kuo yra vaišinama“, – sakė Lietuvos kaimo turizmo asociacijos projektų vadovė Vilma Strumskienė.
Jos teigimu, degustacijos sumanymas – tai dalis projekto, kuriame dalyvauja visos aplink Baltijos jūrą esančios šalys. Jo tikslas – paskatinti, kad kaimuose besidarbuojantys vietiniai maisto gamintojai ir smulkūs ūkininkai, kurie dažniausiai yra susikūrę mažas šeimos verslo įmones, vienytųsi. Ir taip sudarytų sklandžias trumpalaikes savo produktų tiekimo grandines.
„Lietuviai kažkodėl ne itin vertina vietinius produktus. Svarbu, kad vietos produktų vertė yra daug didesnė nei atvežtinių.
Todėl norima suvienyti smulkiuosius gamintojus, kad jie kartu, susibūrę į grupes ir galėdami pasiūlyti didesnį kiekį, galėtų atrasti „kanalus“ pardavimui: kad tai būtų „verslas verslui“ tiekimu – maži gamintojai turėtų galimybę parduoti produktus restoranams, kavinėms, didesniems viešojo maitinimo objektams, kurie pateiktų juos galutiniams vartotojams“, – paaiškino V.Strumskienė.
Kokia kaimo turizmo sodybų misija šiame projekte? Pasak V.Strumskienės, sodybos agituojamos pirkti produktus iš vietos ūkininkų ir pateikti juos savo svečiams.
Kiekvienas produktas į restoraną turėtų atsinešti ir savo istoriją – kad žmonėms, užsisakiusiems iš tokių produktų patiekalus, būtų pateikta ir informacijos, iš kokio regiono ir kokių produktų tas patiekalas pagamintas.
V.Strumskienė užsiminė, kad šio tris metus truksiančio projekto dalyvių darbiniai susitikimai vyksta skirtingose Baltijos valstybėje. Šįkart per „Žaliąją savaitę“ jie susibūrė Berlyne.
„Rugpjūtį toks susitikimas buvo Kaune – vežėmės svečius į Šakių rajone esantį „Kuchmistų“ restoraną, puoselėjantį Lietuvos didikų virtuvės paveldą – gaminantį patiekalus pagal senuosius bajoriškus receptus. Anksčiau buvome susitikę Suomijoje bei Estijoje“, – sakė Vilma.
