Amarantai labiausiai paplitę Pietų Amerikoje. Jau prieš 8 tūkst. metų buvo auginami ir vadinami „actekų kviečiu“, „inkų duona“. Sėklos, priklausomai nuo veislės, nuo juodos iki baltos spalvos, labai smulkios (0,4 g), riešutų skonio.
Jaunų augalų lapai panašaus skonio kaip špinatų, o iš lapų pagaminta arbata vartojama nuo aterosklerozės, disbakteriozės, nutukimo, neurozių ir streso. JAV maisto pramonėje iš amaranto sėklų gaminama apie 30 rūšių produktų.
Iš sėklų išgautas aliejus turi daug gydomųjų savybių. Jame gausu polinesočiųjų rūgščių. Esantis skvalenas – puikus antioksidantas, padeda regeneruotis audiniams, didina odos elastingumą. Vartojant aliejų, šalinami toksinai (sunkieji metalai), lėtėja odos senėjimas (vitaminai A, D, B1, B2).
Amaranto baltymai įsisavinami žmogaus organizme geriau nei pieno. Jo miltuose baltymų kiekis net 37,7 g/100 g, o kviečių tik 10,4 g/100 g. Beje, sėklų-grūdų derlius siekia nuo 0,8 t iki 5 t/ha. Reikia pažymėti, kad amarantas yra puiki pašarinė kultūra, mėgstama daugelio naminių gyvulių, itin kiaulių.
JAV gyvulių mėsa, kuri auginama amaranto pašarais, realizuojama ketvirtadaliu brangiau nei tradicinė. Po derliaus nukūlimo (vegetacija užtrunka 3,5 mėn.) amaranto stiebai tinka biokurui. Energetinė vertė: 1 kg amaranto stiebų yra 14 MJ, o sausų malkų apie 19 MJ/kg – tik ketvirtadaliu mažiau nei malkų.
Amarantą auginti nesudėtinga. Mėgsta derlingus nerūgščius dirvožemius, gerai pakelia sausras (šaknys įsiskverbia iki 2 m gylį). Kodėl tokia, galima sakyti, visais aspektais ideali kultūra ir taip populiarinta mūsų krašte, ūkininkų laukuose plačiai neišplito. Gal atbaido vartotojus nepatrauklios juodos sėklos, nors ūkininkas A.Peckus iš Alytaus r. teigia, kad išmirkius burnočio sėklas, galima tepti ant duonos vietoj juodųjų ikrų.
Kaip minėjau, yra ir veislių, kurių sėklos baltos spalvos. Prieš keletą dešimčių metų teko parsisiųsti iš Turkmėnijos amarantų, kurie užaugina baltas sėklas. Pasėti atvirame plote jie nespėdavo subrandinti sėklų, tad teko perkelti prinokimui į šiltnamį. Bet dirbant su jais daugelį metų, manau įmanoma sutrumpinti vegetacijos laikotarpį, nes, kaip man pasirodė, kad tai gana plastiškas augalas.
Dar, manau, auginti pramoniniu mastu atbaido tai, kad sėklos gana ilgai dygsta dirvoje, be to, dirva turi būti įšilusi ne mažiau 10 laipsnių. Per tą laiką piktžolės spėja nustelbti dygstančius amaranto daigus. Reikia prisiminti – panaši situacija buvo su soja. Bet išvedus modifikuotas veisles, nebijančias herbicido raundapo, sojos auginimas tapo pelninga kultūra daugelyje pasaulio šalių.
O kol kas nematome pramoninių amaranto pasėlių ūkininkų valdose, užtat darželiuose vis labiau įsigali įvairios amarantų dekoratyvinės rūšys bei jų spalvingos veislės.
