Praėjusį trečiadienį turistai, panorėję pakilti į televizijos bokštą Berlyno Aleksandro aikštėje, liko nieko nepešę – jis buvo uždarytas dėl neįprastos priežasties. Apžvalgos aikštelę 200 metrų aukštyje buvo užėmę pabėgėliai.
47 vyrai ir moterys iš įvairių Afrikos ir Azijos šalių, dabar Vokietijoje laukiantys politinio prieglobsčio, reikalavo teisės susitikti su politikais.
„Deportacijoms – ne!“, „Kas platina karą, tas turi tikėtis pabėgėlių“, – tokiais plakatais siekė atkreipti dėmesį ne tik užsieniečiai, bet ir juos remiantys vokiečiai.
Neįprasta demonstracija, lydima daugiau kaip šimto policininkų, vakare baigėsi taikiai.
Apie 20 dešiniųjų radikalų, vakare susirinkusių į kitą demonstraciją prie bokšto, irgi greitai liovėsi skanduoti prieš užsieniečius nukreiptus šūkius.
Net pusantrų metų pabėgėliai laikė užėmę vieną Berlyno aikščių, kol pagaliau visiškai neseniai nusprendė pasitraukti. Savanoriškai. Tik ar ilgam? Apžvalgininkai neabejoja: protesto akcijų bus ir daugiau.
„Mūsų prašymus visur atmeta. Visi atsako tą patį, visi kratosi mūsų, niekas mūsų neišklauso“, – skundėsi vienas pabėgėlių, jau antrus metus laukiantis politinio prieglobsčio be teisės Vokietijoje dirbti ar mokytis.
Prašymų sparčiai daugėja
Formulė paprasta: kuo daugiau pasaulyje karų ir krizės židinių, tuo daugiau pabėgėlių Berlyne, Miunchene, Niurnberge ir kituose Vokietijos miestuose. Žmonės, vargais negalais gavę vietą laive, perplaukę Viduržemio jūrą ir pasiekę Italijos pakrantę, dažnai traukia toliau.
Bėgantys nuo pilietinio karo Sirijoje, o dabar dar ir nuo teroristų Irake, nuo kankinimo ir gyvenimo skurde be jokios perspektyvos Afrikoje, Albanijoje, Makedonijoje, Bosnijoje ar čigonų tabore Serbijoje žmonės važiuoja į Vokietiją.
Migracijos ir pabėgėlių federalinės valdybos (BAMF) duomenimis, šiais metais Vokietijoje bus gauta apie 175 tūkst. prašymų dėl politinio prieglobsčio. Tai beveik dvigubai daugiau negu pernai. Keisčiausia, kad gerokai daugiau negu iš buvusios Jugoslavijos karų metu.
Vokietijos miestai junta pabėgėlių antplūdį. Jau antrus metus miestų valdžia sprendžia tas pačias problemas: kur apgyvendinti visus atvykstančius? Kaip pamaitinti? Kaip surinkti gydytojų medicininei patikrai, kuri privaloma pagal įstatymą? Šalies politikai pažadėjo, kad federalinės žemės ir komunos kada nors gaus daugiau biudžeto pinigų pabėgėliams aprūpinti, tačiau žmonės važiuoja jau dabar.
Atvykėlius – į kareivines
Miunchene 2010 metais jau buvo rastas sprendimas: kadangi Vokietijos kariuomenė mažėja, o vietų kariams gyventi įkurta daugiau, nei reikia, nuspręsta suguldyti pabėgėlius buvusiose kareivinėse faktiškai miesto centre.
Toks sprendimas turėjo galioti šešis mėnesius, o Bavarijos socialinė ministerija turėjo paversti buvusį drabužių fabriką Degendorfe prieglobsčio namais.
Kareivinėse, kuriose miesto valdžia anksčiau planavo įrengti butus, apsigyveno 400 pabėgėlių: jaunimas, kuriems Arabų pavasaris pasidarė per karštas, šeimos iš Balkanų šalių, Eritrėjos, Nigerijos, Sirijos.
2013-ųjų žiemą kareivinės tapo namais daugiau kaip 1,6 tūkst. žmonių. Pritrūkus lovų, imta jas statyti buvusioje bundesvero mašinų salėje. Anksčiau čia buvo šarvuočiai ir tankai, o dabar – pabėgėliai. Birželio pabaigoje Bavarijos kareivinėse jau gyveno 2 tūkst. pabėgėlių. Ir jų vis daugėjo.
Vis dažniau prie kareivinių ėmė stoti mikroautobusai tų vežėjų, kuriems pabėgėlių šeimos neretai atiduoda visas savo santaupas, kad tik patektų į Europą.
Birželio pabaigoje Miuncheno kunigui Andreasui Herdenui trūko kantrybė: jeigu pabėgėlių srautas nenutrūks, kareivinių teritorijoje teks statyti palapines. Per dvi dienas prieglobsčio pasiprašė dar 300 žmonių.
Sprendimo laukia mėnesius
Bavarijos valdžia skubiai iššlavė dar vieną seną sunkvežimių salę kareivinių teritorijoje ir sustatė 300 kariškių naudojamų lovų su dėmėtais vos 5 cm storio porolono čiužiniais.
Vis geriau negu versti pabėgėlius gyventi palapinėse.
Tą pačią dieną į salę, į kurią varvėjo vanduo, atvežė žurnalistus. Ką jie pamatė? Kad pabėgėliams vietos užtenka, Bavarija susitvarko su situacija.
Ko jie nepamatė: dešimtys žmonių už metalinių grotų gretimai esančioje karantino patalpoje dienų dienas laukia medikų – kad patikrintų dėl infekcinių ligų, kaip nurodyta Pabėgėlių įstatyme. Be sveikatos pažymėjimo pabėgėliams neleidžiama palikti stovyklos teritorijos.
Kol žmonės laukia gydytojo, dažnai praeina 5–10 dienų laikotarpis, per kurį leidžiama paduoti pareiškimą prisijungti prie šeimos, kuri jau gyvena Vokietijoje.
Po sveikatos patikrinimo pabėgėliai apgyvendinami bendrabučiuose įvairiose Vokietijos žemėse – pagal atitinkamą sistemą, nelygu gyventojų skaičius ir tos žemės surinkti mokesčiai. Ir vėl laukia, kada galės papasakoti savo istoriją ir kol ji bus patikrinta.
„Kai kurie sėdi ištisus mėnesius kokiame nors kaime ir laukia, kol juos išklausys“, – sako Bavarijos pabėgėlių tarybos vadovas Alexanderis Thalis.
Vien užuojautos neužtenka
Birželio pabaigoje šalies prezidentas Joachimas Gauckas paragino vokiečius laikytis žmogiškumo principų. Pasak prezidento, karstai, sustatyti Lampedūzos oro uosto angare, nedera prie įvaizdžio, „kurį puoselėjame mes, europiečiai“.
Netoli Afrikos krantų esanti ir Italijai priklausanti Lampedūzos sala jau liūdnai pagarsėjo kaip į Europą besiveržiančių pabėgėlių vartai. Ne visiems pavyksta juos pasiekti gyviems – plaukdami Lampedūzos link kasmet skęsta šimtai žmonių, kurių vėliau nėra kur laidoti.
Vokietijos valstybės vadovo žodžiai krinta į purią supratimo dirvą. Vokiečiai nuo seno baiminosi svetimšalių, bet dabar jie vis labiau stengiasi suprasti padėtį tų žmonių, kurie atiduoda visus savo pinigus ir basi nuogi išlipa svetimoje šalyje, tikėdamiesi gyventi geriau. Tad vokiečiai užjaučia.
Tik ko verta užuojauta, kai niekas nesirūpina pabėgėlių kasdienybe? O dalytis savo gerove pasiruošęs ne kiekvienas.
Hamburge, kur pabėgėliai greičiausiai bus įkurdinti prabangiame Harvestehudės kvartale esančiose kareivinėse, gyventojai priekaištauja: nehumaniška rodyti pabėgėliams prabangą, kurios jie niekada neturės.
Bavarijos Zalcvego miestelyje prie Austrijos sienos gyventojai prieš 30 pabėgėlių protestuoja su plakatais. Felbache pabėgėlius teko iškeldinti iš bendrabučio į konteinerį, pastatytą stadiono automobilių stovėjimo aikštelėje – kaimynai skundėsi.
„Turi turėti akmens širdį, kad nejaustum užuojautos tiems žmonėms, kurie palieka savo tėvynę ir ieško laimės Europoje.
Kartu negalima ignoruoti masinės imigracijos, kuri iškreipia demokratijos taisykles, kaip tai jau atsitiko Nyderlanduose arba Prancūzijoje – Europos rinkimai ką tik parodė, kiek rinkėjų iš visuomenės vidurio sulaukia dešiniojo krašto partijos, puolančios imigrantus“, – tvirtina savaitraštis „Der Spiegel.“
Žalieji tapo pabėgėlių įkaitais?
Berlyne dėl imigrantų klausimo verda aistros, klibinančios vienos iš politinių partijų pamatus.
Kroicbergo rajone šimtai pabėgėlių ir jų rėmėjų buvo užėmę buvusią mokyklą.
Negavę politinio prieglobsčio Vokietijoje, jie nepasidavė ir ėmė reikalauti persvarstyti sprendimą. 40 vyrų ir moterų netgi buvo pasiruošę šokti nuo stogo arba padegti pastatą.
Prieš tai kraštutiniai kairieji drąsino pabėgėlius likti pastate – esą nieko jiems neatsitiks.
Daugiau kaip 70 kartų aplinkiniai skambino policijai, nes pastate buvo nuolat triukšmaujama. Balandžio pabaigoje po smurto išpuolio mirė pabėgėlis marokietis.
Ir visa tai rajone, kurio valdžioje – Žaliųjų partija, visada pasiruošusi atverti sienas ir aistringai ginti pabėgėlių teises.
Po diskusijos su kolegomis miesto Statybos skyriaus vadovas H.Panhoffas neberado kitos išeities, kaip prievarta iškeldinti pabėgėlius.
Pareigūnai užtvėrė aplinkines gatves ir jau buvo pasirengę veikti.
Išvengti sąmyšio padėjo paskutinę minutę pasiektas kompromisas: buvusioje mokykloje bus įrengtas pabėgėlių centras. Kiekvienam ten gyvenančiam bus išduotas pažymėjimas. Kitiems teks ieškoti kito prieglobsčio. Šitas laivas jau pilnas.
Beje, ironiška tai, kad H.Panhoffas jaunystėje pats su draugais anarchistais užiminėjo svetimus namus ir kovojo su iškeldintojais. O dabar liūdnai pagarsėjo būtent kaip atsakingasis už priverstinį nelegalų iškeldinimą.
Tokia veidmainystė vokiečiams pasirodė nepriimtina, ypač žaliųjų rėmėjams, tad politikas pažadėjo atsistatydinti.
