Po praėjusios savaitės teroro išpuolių sostinėje ir netoli jos Prancūzija atrodo itin įsitempusi. Gatvėse, prie svarbiausių strateginių objektų ir žydų gyvenamuosiuose rajonuose lyg karo zonoje patruliuoja tūkstančiai pareigūnų ir karių, pastebi JAV leidinys „New Yorker“.
Ne veltui – perspėjama, jog šalyje gali būti dar mažiausiai bent šeši asmenys, kurie gali surengti naujus teroro išpuolius.
Tie keli milijonai prancūzų, kurie savaitgalį rinkosi šalies miestuose į eitynes su plakatais „Je suis Charlie“ („Aš esu Charlie“), kalbėjo apie vienybę, apie tai, kaip nebijo teroristų, – tokių, kurie surengė žudynes satyrinio leidinio „Charlie Hebdo“ redakcijoje.
O jau šiandien tikėtasi, kad rekordiniu 3 milijonų tiražu išleistą savaitraštį žmonės graibstyte graibstys.
Tačiau įtampa tvyro ir jos nepaneigsi.
Ne tik dėl teroristų, bet ir politikoje, kur tyliai, ramiai, tačiau užtikrintai Prancūziją sukrėtusiais kruvinais įvykiais mėgina pasinaudoti nacionalistinė M.Le Pen vedama partija „Nacionalinis frontas“ (NF).
Pokyčiai – į naudą
Regis, dar visai neseniai ši partija buvo vadinama nerimtu, įtakos neturinčiu kvaištelėjusių rasistų ir neonacių sambūriu. Ilgametis NF lyderis 86 metų Jeanas Marie Le Penas vis dar plyšauja, tarsi būtų XX amžius.
„Seniai prognozavome, jog taip nutiks, – teroro išpuolius Prancūzijoje komentavo buvęs NF vadovas. – To buvo galima laukti, tai yra tik islamistų karo prieš mus pradžia. Dėl to kaltas mūsų lyderių aklumas ir kurtumas.“ Kitaip J.M.Le Penas kalbėti, regis, ir negalėjo.
Storžieviškais, rasistiniais pareiškimais pagarsėjęs vyras kadaise negailestingai kritikavo ir patį „Charlie Hebdo“.
O savo ruožtu šis kairiųjų pažiūrų satyrinis savaitraštis karikatūromis šaipėsi ne tik iš įvairių religijų, jų pranašų, bet ir iš nevykėlių Prancūzijos nacionalistų.
Tačiau dabar NF į priekį veda ne daugelio prancūzų pašieptas J.M.Le Penas, o jo duktė – 46 metų M.Le Pen.
Ji – visai kito politinio kalibro žaidėja. Jos retorika griežta, rėksminga, bet atsargesnė.
Ši moteris turi strategiją ir jau senokai neslepia ambicijų tapti Prancūzijos prezidente.
Gerbėjų skaičius auga
Ironiška, kad paskutiniame „Charlie Hebdo“ numeryje, kuris buvo išleistas dar prieš savaitę, žudynių dieną minėjo ir M.Le Pen. Pagrindinė istorija – apie skandalingai pagarsėjusio ir M.Le Pen populiarinančio autoriaus Michelio Houellebecqo romaną „Pasidavimas“ („Soumission“).
Romane vaizduojama ateitis – 2022-ųjų rinkimai, kuriuos laimi islamistai, nugalėję „Nacionalinį frontą“ ir M.Le Pen.
Prancūzus toks vaizdinys turėtų nupurtyti. Pats M.Houellebecqas dabar priverstas slapstytis dėl jam kilusios grėsmės – manoma, kad jis irgi gali tapti teroristų taikiniu.
Tačiau nei J.M.Le Peno, nei M.Houellebecqo kalbų ir nereikia – „Nacionalinio fronto“ ir M.Le Pen populiarumas vien dėl pačių įvykių auga kaip ant mielių.
Pagrindinė jos mintis – antiimigracinė, anti-ES politika Prancūziją sukrėtusių įvykių fone dabar plaukia savaime, pasroviui. M.Le Pen nieko nedarė, o jos sekėjų skaičius „Facebook“ po išpuolių Paryžiuje išaugo dar keliolika tūkstančių – šiuo metu siekia per 620 tūkst.
Valdžios dovana M.Le Pen
Išties M.Le Pen ir „Nacionaliniam frontui“ nereikia net nieko daryti, tik vadovautis klasikine politikos taisykle – lauk priešininko klaidos ir ja pasinaudok.
Jei M.Le Pen būtų ėmusi garsiai šaukti apie tai, kad imigrantus reikia išguiti iš Prancūzijos, ji greičiausiai būtų sulaukusi pasmerkimo.
Juk Prancūzijoje sekmadienį buvo paskelbta vienybės diena, kai kartu žygiavo ir Prancūzijos musulmonai, ir imigrantai, smerkiantys terorą.
Bet socialistų spaudžiamas prezidentas François Hollande’as suklydo ir M.Le Pen pats įteikė dovanėlę nepakviesdamas populiariausios Prancūzijos politikės bei partijos lyderės į bendras eitynes.
„Tai ar pakvietėte, ar ne? Kodėl?“ – tokiais klausimais Prancūzijos vadovą tardė žurnalistai.
Galiausiai neišlaikė ir atsakė premjeras Manuelis Vallsas: „Nejau norite, kad „Charlie Hebdo“ nužudytų artimųjų šeimos žygiuotų su M.Le Pen?“
Tai buvo klaida.
Taip, „Charlie Hebdo“ karikatūrininkai – daugiausia užkietėję kairuoliai – nekentė „Nacionalinio fronto“ ir M. Le Pen.
Bet pats „Charlie Hebdo“ redaktorius – teroristų nužudytas Stephane’as Charbonnier kadaise sakė, kad nesutiktų su reikalavimu uždrausti musulmonų demonstraciją prie jo redakcijos.
Esą tiems, kuriems nepatinka jo darbas, turi tokias pat teises šaipytis iš jo ir protestuoti.
Tad galbūt M.Le Pen daug kam ir nepatinka, bet draudimas jai buvo tik į naudą, mat ši politikė pati būtų nenorėjusi dalyvauti su tais politikais, kuriuos aršiai kritikuoja. Dabar jie ją atstūmė, ir ilgai laukusi savo progos M.Le Pen smogė atgal.
„Kokia tai vienybė? Jie atstumia vienintelę politinę jėgą, kuri nėra atsakinga už dabartinę padėtį, kuri turi milijonus rinkėjų. Jei manęs nepakvietė, aš nesisiūlysiu“, – pareiškė M.Le Pen.
Jos populiarumas ir toliau auga, mat dalis rinkėjų lieka nusivylę tiek ekonomine šalies padėtimi, tiek įbauginti pastarųjų įvykių, kuriuos linkę sieti su imigracija. Ir kol nepopuliariausias per moderniąją istoriją Prancūzijos prezidentas F.Hollande’as kalba apie prancūzų vienybę, žmonės vis dažniau žvalgosi į įtaigų M.Le Pen plakatą, iš kurio kone prezidentiškai žvelgia rūsti ir ryžtinga moteris, sakanti: „Būk ramus ir balsuok už Le Pen.“
