Per Antrąjį pasaulinį karą nacistinė Vokietija buvo okupavusi Graikiją. Naciai kankino moteris ir vaikus, deportavo žydus į Osvencimą ir ekonomiškai nustekeno šalį. Nuo to laiko praėjo 70 metų. Bet 1941–1944 m. nacių padarytų skriaudų graikai nepamiršo.
Priešingai, po pusšimčio su geru viršum metų Atėnai reikalauja kompensacijų už sugriautą infrastruktūrą, pagrobtas archeologijos vertybes ir kitus nacių padarytus nusikaltimus.
Suma, kurios reikalauja graikai, skiriasi, nelygu, kokia vyriausybė sėdi Atėnuose: tai 70 milijardų, tai 108 arba 162, netgi 300 milijardų eurų.
Iki šiol Berlynas karo reparacijų mokėjimo problemą laikė sureguliuota, bet šią savaitę politinės nuotaikos šalyje ėmė keistis.
Iki šiol tik Kairiųjų partijos (buvusių komunistų) lyderiai pasisakė už žalos atlyginimą. Dabar ir žinomi socialdemokratų, ir Žaliųjų partijos politikai ėmė raginti vyriausybę prisiimti atsakomybę už nacių okupaciją Antrojo pasaulinio karo metais.
Įvertinta pinigais ši atsakomybė Vokietijai gali kainuoti milijardus, bet ar ji padės Graikijai išbristi iš skolų, kurios siekia 315 milijardų eurų?
Priminė moralinę atsakomybę
„Politiškai šis atvejis vienareikšmiškas: mes turime finansiškai atsižvelgti į aukas ir jų artimuosius“, – pareiškė Gesine Schwan, Socialdemokratų partijos vertybių komisijos pirmininkė, anksčiau du kartus kandidatavusi į šalies prezidento postą.
Politikės nuomone, kalbant apie praeitį vokiečiams būtų gerai prasišluoti prie savo durų: Vokietija turi pripažinti, kad Antrojo pasaulinio karo metais Graikija iš nacių patyrė daug neteisybės.
„Neturėtume sieti kompensacijų klausimo su dabartiniais debatais dėl euro krizės. Manau, nepriklausomai nuo to, reikia diskutuoti apie žalos atlyginimą: šios diskusijos liudija tai, kaip elgiamės su savo istorija“, – antrina jai Socialdemokratų partijos pirmininko pavaduotojas Ralfas Stegneris.
Pasak jo, nors Vokietijoje vis dažniau girdėti toks reikalavimas, šalies politikai neturėtų užbraukti brūkšnio – juk net praėjus dešimtmečiams iškyla spręstinų tautų teisės klausimų.
Jam pritaria Žaliųjų frakcijos vadovas Antonas Hofreiteris.
„Vokietija negali paprasčiausiai atmesti Graikijos reikalavimų – šis klausimas dar galutinai neišspręstas nei morališkai, nei teisiškai“, – tvirtina jis.
Graikai nežada pasiduoti
Atėnų reikalavimai – jokia naujiena. Vokietija ir Graikija jau kelis dešimtmečius ginčijasi dėl žalos už nacių padarytus nusikaltimus atlyginimo. 1940 metais Graikiją puolė fašistinė Italija. Tačiau į nosį skaudžiai gavę italai ėmė maldauti savo sąjungininkų vokiečių padėti kovojant su graikais, kuriuos rėmė britai.
Nacistinė Vokietija sutiko ir įsiveržusi į Graikiją sutriuškino jos kariuomenę ir okupavo visą šalį. Iš kai kurių Graikijai priklausančių salų okupacinės pajėgos pasitraukė tik 1944 ar net 1945 metais, karo pabaigoje.
Po karo Vokietija pripažino savo klaidas ir nuolankiai mokėjo kompensacijas visiems, kurie tik sugebėdavo įrodyti nukentėję nuo nacių. Ne išimtis buvo ir Graikija. Tačiau gavę pinigų iš Vokietijos graikai tik kurį laiką buvo pamiršę reparacijų klausimą. Jis prisimintas 2010 metais šalį supurčius ekonominei krizei.
Kilus bankroto grėsmei Graikija buvo priversta prašyti pagalbos ir paradoksalu, kad plačiausiai piniginę atverti sutiko vokiečiai. Tiesa, mainais į griežtas taupymo priemones, kurios nuteikė milijonus graikų prieš vokiečius.
Susidarė situacija, kai nei eiliniai vokiečiai nenorėjo leisti savo sunkiai uždirbtų pinigų Graikijai gelbėti, nei graikai džiaugėsi, kad vokiečiai juos gelbėja auklėdami taupiau gyventi. Gelbėjimas įskėlė pleištą tarp Graikijos ir Vokietijos visuomenės, o nuotaikomis pasinaudojo politikai.
Atėjus į valdžią naujai vyriausybei Graikija kompensacijų klausimą ėmė kelti visais įmanomais kanalais. Naujasis šalies premjeras Alexis Tsipras paaštrino Graikijos reikalavimus ir netgi pagrasino konfiskuosiąs turtą, priklausantį Vokietijos archeologijos mokyklai ir Goethe institutui Atėnuose.
Ką sako teisininkai?
Vokietijos vyriausybė viešai prisiima moralinę atsakomybę už nacių nusikaltimus, bet mokėti papildomų milijardų iki šiol nusiteikusi nebuvo.
Vokietija iki šiol laikėsi nuomonės, jog ji Graikijai nebeskolinga, o agresyvius reikalavimus vertino kaip politinius žaidimus, kuriais Graikija esą nori nukreipti dėmesį nuo skolų.
Vokietijos URM atstovas spaudai Andreas Peschke yra minėjęs, jog Vokietija iki 1960 metų Graikijai išmokėjo apie 115 mln. markių, o vėliau mokėjo kompensacijas nacių režimo į priverstinius darbus išvežtiems graikų darbininkams.
„Nuo 1960-ųjų Vokietija lygiagrečiai išmokėjo apie 33 mlrd. markių pagal dvišales ir Europos Sąjungos pagalbos programas“, – pridūrė A.Peschke.
Teisiškai klausimas laikomas sureguliuotu. O kai vokiečiai prabyla apie tikslius teisinius klausimus, retai kada gali tikėtis klaidų. Vis dėlto problema lieka neišspręsta, mat pasirodo, jog graikai iki šiol nekėlė pretenzijų, nors galėjo.
„Graikija turėjo galimybę pareikšti savo reikalavimus 1990 metais, baigiantis deryboms dėl vadinamosios „du plius keturi“ sutarties – Graikija to nepadarė laiku ir mes šią tylą galime interpretuoti kaip pritarimą esamai sutarčiai, taigi ir sprendimą atsisakyti kompensacijų“, – tvirtina teisininkas, tautų teisės specialistas Frankas Schorkopfas.
„Du plius keturi“ sutartis buvo pasirašyta 1990 m. rugsėjo 12 d. Maskvoje tarp Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR), Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) ir Sovietų Sąjungos, JAV, Jungtinės Karalystės bei Prancūzijos. Ši sutartis atvėrė kelią Vokietijai suvienyti.
Vis dėlto ir teisininkai pripažįsta, kad formalių teisinių argumentų diskusijai nuraminti nebeužtenka. Jei yra nors menkiausia teisinė dingstis griebtis interpretacijų, vadinasi, klausimas neišspręstas. Tai reikštų, kad vyriausybei teks ieškoti kitų argumentų arba rinktis kompromisą.
Ypač rūpi du klausimai
Iš esmės Berlynas ir Atėnai ginčijasi dėl dviejų klausimų. 1942 metais Adolfo Hitlerio vyriausybė privertė Graikijos nacionalinį banką suteikti nacionalsocialistams 476 milijonų reichsmarkių paskolą – jos Vokietija taip ir negrąžino. Pasak vertintojų, dabartinė paskolos vertė – tarp 8 ir 11 milijardų eurų.
Vokietijos užsienio reikalų ministerijos pareigūnai, ištyrę informaciją archyvuose, teigia, kad 476 milijonai reichsmarkių buvo ne paskola.
Istorikai teigia, jog nacionalsocialistai tiesiog įvertino okupacijos išlaidas, išskaičiavo kažkokius neįvardytus apmokėjimus ir taip apskaičiavo Graikijos skolos likutį.
Pagal tuomet galiojusią tautų teisę, Graikijai teko pačiai apmokėti okupacijos išlaidas. Taip interpretuojant, milijardai, kuriuos turėjo sumokėti tuometė Graikija, šiandien vertintini kaip brutalus išnaudojimas, bet ne paskola, dėl kurios grąžinimo būtų galima ginčytis teisme.
Likusi kompensacijų dalis turėtų padengti akivaizdžią žalą dėl nacių karo nusikaltimų – tokių kaip Distomo skerdynės.
1944 m. birželio 10 d. „Waffen-SS“ daliniai Distomo kaime prie istorinio Delfų miesto nužudė 218 vaikų, moterų ir senelių.
Graikijos aukščiausiasis teismas dar 2000 m. paskelbė verdiktą, kad Vokietija aukų artimiesiems turi sumokėti 28 milijonus eurų. Iki šiol šis teisinis nuosprendis gulėjo stalčiuose beveik nejudinamas.
Bet vos tik paaštrėjo politinė situacija, dulkės buvo nupūstos ir imtasi svaidytis senais teisiniais argumentais.
Vokietija bijo domino efekto
Apžvalgininkai pripažįsta, jog Vokietija ginčijasi „iš principo“. Tiek „paskola“, tiek ir karo žalos atlyginimas Vokietijai nėra itin didelė suma, kurios ši turtinga šalis negalėtų sau leisti.
Tačiau jei Vokietija atsižvelgs į Graikijos reikalavimus, ar neatsiras tokių, kurie pateiktų ir savo sąrašą? Šiaip ar taip, Europoje daug šalių, kurias nacistinė Vokietija buvo užėmusi Antrojo pasaulinio karo metais, ir daug tautų, nukentėjusių nuo nacių.
Ką reiškia vien Italijos pavyzdys! Vokietija gana anksti susitarė su Italija dėl žalos atlyginimo, bet ir po to Italijos teismai skelbė nuosprendžius dėl individualios žalos pripažinimo.
2012 metais Vokietija net kreipėsi į Tarptautinį teismą Hagoje ir laimėjo. Teismas pripažino, jog valstybinis imunitetas galioja ir karo atveju.
Italija turėjo priimti įstatymą, neleidžiantį Italijos teismams priimti nacionalsocialistų aukų skundų. Tačiau šį įstatymą 2014 metais Konstitucinis teismas paskelbė negaliojančiu.
Kas garantuos, kad tai nepasikartos Graikijos atveju? Atrodo, kad teisinė karuselė tik užsisuka. Ir dėl to vokiečiai gali kaltinti ir save. Jau vien dėl to tiek istorikai, tiek ir kai kurie politikai siūlo kompensacijų klausimą spręsti moraliniu aspektu: įkurti specialų fondą, panašų į fondą „Atmintis, atsakomybė, ateitis“, koks buvo įkurtas prievartiniams darbininkams atlyginti. Jis mokėjimą sureguliuotų be teismų.
Tačiau tai tik gražus pasiūlymas, mat kompensacijų klausimą politikai pavertė įrankiu, kuris, regis, dar ilgai kartins abiejų valstybių santykius.
Apklausos graikams nėra palankios
Per pastaruosius kelerius metus Europoje atlikta nemažai apklausų, susijusių su požiūriu į Graikiją ir graikus, kurie vis išbando Europos Sąjungos vienybę. Kalbos, kad graikai yra neatsakingi tinginiai, sugriausiantys ES, pražudysiantys eurą, paremtos įvairiais tyrimais, kurių rezultatai, beje, prieštaringi.
Pavyzdžiui, mitą, kad graikai tingi dirbti ir mieliau renkasi popietės miegą atokaitoje, dar 2012 metais sugriovė tyrimas, kurio metu nustatyta, kad statistiškai graikas dirba 2 tūkst. valandų per metus. O vokietis per tą patį laiką dirba „vos“ 1,4 tūkst. valandų.
Tačiau daugelyje ES šalių atliktos apklausos rodo, kad graikus kitų šalių gyventojai įsivaizduoja kaip mažiausiai dirbančius ir labiausiai atsakingus dėl krizės Europoje.
Naujausios apklausos rodo, kad labiausiai nepatenkinti graikais yra jų didžiausi finansiniai rėmėjai – vokiečiai. Remiantis Manheimo tyrimų grupės „Politbarometer“ apklausos rezultatais, 52 procentai vokiečių teigia, kad Graikija turėtų palikti euro zoną, 40 proc. respondentų sako, kad Graikija turėtų išlaikyti eurą, o 8 proc. neturi nuomonės.
Tai ganėtinai staigus viešosios nuomonės pokytis ir nerimo signalas Graikijos vyriausybei, nes vos prieš keletą savaičių atlikta apklausa parodė, kad tik 40 proc. Vokietijos gyventojų norėjo, kad euro zonoje neliktų Graikijos.
Daugiausia skaitytojų turintis bulvarinis Vokietijos laikraštis „Bild“ pradėjo kampaniją prieš finansinės pagalbos teikimą Graikijai ir vasario mėnesio leidinio pirmajame puslapyje didžiulėmis raidėmis užrašė – „NE finansinės pagalbos pratęsimui“.
