Politikos analitikų teigimu, sekmadienį vykusiame referendume dėl Katalonijos nepriklausomybės „abiejų pusių vyriausybė ištesėjo savo pažadus“.
Tačiau situacija gali būti apibūdinta kitaip: ginkluotos policijos susidūrimai su beginkliais balsuotojais buvo ne pažadų tesėjimas, o ribų peržengimas.
Kita vertus, tai, kad Katalonijos vyriausybė nepaisė Ispanijos konstitucijos ir vykdė referendumą bet kokia kaina, taip pat netelpa į įstatymų ribas.
Laukia nauji iššūkiai
Katalonijos vyriausybė ruošiasi vienašališkai paskelbti nepriklausomybę. Madridas ketina suspenduoti Katalonijos autonomiją. Europos Sąjunga pamokslauja apie tai, kad mušti žmones yra gėdinga, tačiau ir toliau tvirtina, jog Katalonijos klausimas yra „Ispanijos vidaus reikalas“, ir laiko referendumą dėl šalies nepriklausomybės neteisėtu.
Po gausybės smurto epizodų prie balsavimo apylinkių referendumo dieną atsigauti bandanti Katalonija susiduria su naujais iššūkiais.
Naktį po balsavimo, apsuptas visų vyriausybės narių, Katalonijos generaliteto pirmininkas Carlesas Puigdemontas pareiškė, kad „Katalonija užsitarnavo teisę į suverenumą“.
Jis pažadėjo šią savaitę pateikti nepriklausomybės klausimą regiono parlamentui.
Rugsėjo pradžioje Katalonijos parlamentas metė iššūkį Ispanijos įstatymams ir išsileido laikinosios konstitucijos įstatymą, kuris numato: nusvėrus nepriklausomybę remiantiems balsams, per dvi dienas turi būti paskelbta regiono nepriklausomybė.
Balsavimas buvo chaotiškas
Pasak Ispanijos ministro pirmininko Mariano Rajoy, spalio 1 dieną Katalonijoje „referendumas neįvyko“, o Barselonos vyriausybė tvirtina, kad sekmadienį balsuoti pavyko daugiau negu 2 mln. žmonių – 42 procentams iš rinkėjų sąrašo. Pasak katalonų, 90 proc. balsavusiųjų buvo už Katalonijos atsiskyrimą.
Pagrindinė Madrido ir tarptautinių ekspertų kritika – referendumas vyko chaotiškai, tad skaičiai nepagrįsti. Be to, neatėjo nė pusė regiono gyventojų.
Tai tiesa – 400 iš 2300 balsavimo apylinkių neatvėrė savo durų balsuotojams.
O likus vos kelioms minutėms iki balsavimo pradžios buvo paskelbta, kad taikomas universalus rinkėjų sąrašo principas ir balsuoti bus galima bet kur.
Nuolat buvo blokuojamos elektroninės sistemos, konfiskuojamos urnos ir balsalapiai.
Bet turint omenyje, kad į Kataloniją sustabdyti balsavimo buvo pasiųsti 7 tūkst. policijos ir civilinės gvardijos pareigūnų, kad dieną prieš tai buvo užimtas Generaliteto telekomunikacijų centras, kyla klausimas, kaip kitaip tokiomis sąlygomis galėjo vykti balsavimas.
Pasirinkimai buvo tik du – referendumas turėjo vykti chaotiškai arba išvis nevykti. Katalonijos vyriausybė pasirinko pirmąjį variantą.
Slėpė balsalapius ir urnas
Kelias savaites prieš referendumą Ispanijoje vyko neįtikėtini dalykai – buvo suimti 15 referendumo organizatorių, policija po visą Kataloniją ieškojo urnų.
Dalis urnų buvo slepiamos Pietų Prancūzijos Elno mieste – ten pat, kur po pilietinio karo buvo įkurta politinių pabėgėlių moterų stovykla. Šio miesto gyventojai kelias savaites iš Kinijos atsisiųstas urnas slėpė „namų sandėliuose ir automobilių bagažinėse“.
Kitos urnos slėptos Nacionalinės Katalonijos asamblėjos narių namuose.
Mažame, 250 gyventojų turinčiame, Agilaro de Segaros kaime niekas nežinojo, kur paslėpta urna.
Ir tiktai devintą valandą ryto, atidarius balsavietę, ją į salę išdidžiai įnešė pradinės mokyklos mokytoja Ima Cortina.
„Taip seniai svajojame apie nepriklausomybę, ji mums tokia svarbi, esame išgyvenę tiek neteisybės, kad visiškai nebijau rizikuoti asmenine gerove“, – „Lietuvos rytui“ sakė 53 metų mokytoja.
I.Cortina, kaip ir daugybė kitų katalonų, sakė, kad tikisi, jog „Europa pagaliau prabils“.
„Taip ilgai tylinti Europos Sąjunga daro įspūdį, kad tai yra tik ekonominius interesus, o ne žmonių ir tautų teises ginanti organizacija. Jei ir dabar ES tylės, gal mums ir neverta būti jos dalimi.
Manau, vienas iš pagrindinių referendumo tikslų yra perkelti nepriklausomybės klausimą į tarptautinę erdvę“, – „Lietuvos rytui“ sakė mokytoja.
Ilgai Ispanijoje gyvenusi menininkė ir publicistė iš Lietuvos Evelina Taunytė „Lietuvos rytui“ kalbėjo apie sudėtingą situaciją.
„ES tvarkytis su Ispanijos problemomis yra tikra akrobatika.
Tai kaip Pandoros skrynia: jei ją atidarysi, išlįs daugybė pilietinio karo šešėlių, įvairiems dabartiniams politikams teks atsistatydinti, kiti regionai pradės reikalauti teisybės ir bus abejojama Europos vienybe.
Ispanijos problema yra ne nacionalizmas, o tai, kad jie vis dar yra neatsiriboję nuo diktatūros. Katalonai veria Pandoros skrynią, iš kurios gali išlįsti drakonai“, – sakė E.Taunytė.
Išdavikai ir gynėjai
Kol šalies politikai suka galvą, kokie bus kiti ėjimai sudėtingoje situacijoje, Katalonijos nepriklausomybės šalininkai bando užsigydyti žaizdas.
900 sužeistųjų gydosi fizines žaizdas, kiti bando susitvarkyti su emociniu sukrėtimu. Nukentėjusiųjų liudijimai pirmadienį netilo Katalonijos radijuje ir televizijoje.
Katalonijos liaudis dėkojo policijai „Mossos d’esquadra“ už tai, kad ji neįvykdė Ispanijos įsakymo uždaryti balsavietes ir kai kuriais atvejais bandė užstoti balsuotojus, apsaugoti nuo Ispanijos policininkų smurto.
Už tokį elgesį Katalonijos policininkai iš Madrido žiniasklaidos gavo „išdavikų“ etiketę, jie bus paduoti ir į teismą.
Šiandien Katalonijoje prasidės visuotinis streikas – taip regionas protestuos prieš Madrido represijas. Švietimo departamentas praneša, kad mokyklose jis gali tęstis visą savaitę.
Kitas Barselonos valdžios ėjimas gali būti nepriklausomybės paskelbimas. O kas po to – nežinia.
Per varžymus ir ribojimus sunku sutaikyti tautą
Erika Leonaitė
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja, tarptautinės teisės ekspertė
„Nėra draudimo skelbti nepriklausomybę, tačiau nėra ir teisės į nepriklausomybę. Tačiau šiek tiek palankesnėje pozicijoje yra valstybė, kuri saugo savo teritorinį vientisumą. Jeigu nėra šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir viskas daroma protingomis priemonėmis, valstybė turi teisę saugoti savo vientisumą.
Atsakymas į protestus tokiais smurtiniais būdais, kokius taiko Ispanijos teisėsaugos pareigūnai, neatitinka žmogaus teisių standartų. Tokioje situacijoje turi būti naudojama tik tiek jėgos, kiek būtina ir proporcinga. Pagal vaizdus, kuriuos matėme, tai aiškiai buvo viršyta.
Bet ar to užtenka pasakyti, kad Katalonija įgyja teisę atsiskirti? Vargu. Nėra bendro sutarimo, ar tam tikromis aplinkybėmis tauta įgyja teisę atsiskirti, ir, jeigu taip, kokios tos aplinkybės turi būti. Bet net ir ta teisės specialistų ar politikų dalis, kuri yra už atsiskyrimo teisės egzistavimą, vis tiek pripažįsta, kad prieš tai turi būti panaudotos visos galimybės taikiai sureguliuoti konfliktinę situaciją.
Dabar Ispanija galėtų imtis ir tolesnio Katalonijos autonomijos varžymo, tačiau tai būtų labai neprotingas veiksmas. Kaip tik reikėtų suteikti daugiau laisvių katalonų kalbai, palankesnį statusą. Visa tai, kas įvyko, yra pastarųjų dešimties metų Ispanijos vyriausybės „nuopelnas“. Per varžymus, ribojimus sunku sutaikyti tautą, o to dabar ypač reikėtų.
Draudimo skelbti nepriklausomybę, kol tai nėra nulemta tam tikrų jėgų iš užsienio, kaip yra ir šiuo atveju, nėra. Tačiau kitos valstybės turi susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kurie galėtų pažeisti valstybės teritorinį vientisumą. Pavyzdžiui, valstybės, kurios pripažintų Katalonijos nepriklausomybę, nors Ispanija vis dar siektų atkurti valdžią šiai teritorijai, galėtų būti įvertintos kaip padariusios rimtą tarptautinės teisės pažeidimą.“
