Stebėti didelių iškilmių atvyko prezidentas Vladimiras Putinas, kurio vyriausybė šiai ne tik Rusijos istorijos, bet ir stiprybės bei kariuomenės šventei išleido 1,1 mln. dolerių.
Prancūzijai Borodino lauke 120 km į vakarus nuo Maskvos sekmadienį atstovauja buvęs prezidentas Giscard'as d'Estaing'as ir 1550 aktorių, kurie 100 tūkst. istorijos entuziastų akivaizdoje kardus išsitraukė su 1 450-čia rusų.
„Visa liaudis sukilo prieš įsiveržėlius. Tai - precedento neturintis heroizmas, dvasinė stiprybė ir nuoširdi meilė šiai žemei pripildė mūsų šalį milžiniškos jėgos, kurios anksčiau niekas niekada nematė“, - sakė V. Putinas savo kalboje.
Didvyriškam liaudies apsisprendimui „buvo bergždžia priešintis“, jo buvo „neįmanoma įveikti“, sakė Rusijos lyderis, tirštam rūkui ritantis sodriai žalia ir tvarkingai nupjauta žole aplink memorialą Borodino mūšiui.
Antrasis pasaulinis karas ir Borodino mūšis „buvo mūsų liaudies, kuri gynė mūsų šalį ir užtikrino jai didžios pasaulio galios vaidmenį, neprilygstamo patriotizmo įrodymai“, pridūrė jis tvirtu balsu.
V. Putino administracijos vadovas anksčiau ragino Rusijos pareigūnus pasinaudoti šia proga ir plėtoti „patriotinį jaunimo švietimą“. Visą dieną truksiantį renginį Borodino beveik ištisai tiesiogiai transliuos valstybinė televizija.
Mūšio scenos vainikuoja kelias savaites trukusius renginius, kurie neoficialiai buvo pradėti rugpjūčio 12 dieną, kai 23 raiti kazokai pradėjo du mėnesius truksiantį žygį į Paryžių.
V. Putinas į Borodino mūšio minėjimą įtraukė ir vis didesnę įtaką įgyjančią Rusijos Ortodoksų Bažnyčią, siekdamas įtvirtinti jos pozicijas visuomenėje.
V. Putino strateginis nacionalizmo naudojimas gerai pasitarnavo šiam buvusiam KGB šnipui po iškilimo į valdžią 1999-aisiais, nuo kurių jis visad buvo populiariausias ir dominuojantis Rusijos politikas.
Tačiau tas pats nacionalizmas trukdė jo santykiams su tokiomis įtakingomis pasaulio valstybėmis kaip Didžioji Britanija ir Jungtinės Valstijos, ir skaldė Europą dėl to, kaip reaguoti į didelę kaimynę, kuri periodiškai kelia grasinimų triukšmą.
Prancūzija liko viena artimiausių V. Putino partnerių - pagal politiką, kuri ištvėrė sovietinius laikus ir siekia dar tas dienas, kai Napoleono žygiai amžiams susiejo abiejų valstybių istorijos tėkmes.
12 valandų trukęs milžinų susirėmimas rugsėjo 7-ąją Borodino lauke yra puikus laimėto mūšio, bet pralaimėto karo pavyzdys.
Napoleono 135 tūkst. karių armija puolė Rusijos imperijos generolo Michailo Kutuzovo vadovaujamus 150 tūkst. karių ir galiausiai užėmė rusų pozicijas centre bei kairiajame sparne, bet kovos veiksmams pasibaigus, prancūzai atsitraukė į pradines pozicijas.
Maždaug trečdalis Napoleono I karių žuvo ar buvo sužeisti.
Napoleonas I tikriausiai nenumanė, kad maršalas M. Kutuzovas, sužinojęs, kad neteko pusės savo karių, kitą dieną po mūšio nuspręs atsitraukti. Tai buvo lemtinga prancūzų karvedžio klaida, kuri galbūt esmingai pakeitė Rytų Europos istoriją.
Rusai gavo progą persigrupuoti aplinkiniuose kaimuose, o Napoleono generolai buvo priblokšti įžengę į teberūkstančius sudegintos Maskvos pelenus - miesto gyventojai sudegino visą miestą ir pasitraukė.
Pasiteisinus atsitraukimo strategijai rusai išstūmė išsekusius ir kovinę dvasią praradusius Napoleono karius ir persekiodami priešininkus galiausiai nužygiavo iki Paryžiaus.
