Ekonominis nuosmukis Ispanijoje atgaivino seniai pamirštas vertybes – užuojautą artimajam bei kaimynui ir dosnumą tiems, kuriems labiausiai to reikia.
Krizė gerokai apkarpė sparnus ir pašėlusiam vartojimui – dabar ispanai nebeperka tiek, kiek prieš penkerius metus. O nupirktus daiktus vertina labiau ir ne taip greitai jų atsikrato.
Pastaraisiais metais čia kaip grybai po lietaus dygo solidariosios valgyklos, dėvėtų rūbų punktai, didmiesčių kvartaluose kuriasi vieni kitiems padedančių kaimynų asociacijos.
Dabar senų žaislų niekas nemeta, atiduoda juos į žaislų banką. Kad per Kalėdas ir Tris karalius dovanų gautų ir tie vaikai, kurių tėvai neturi iš ko jų nupirkti.
Vaikų darželiuose nuolat kaba skelbimų apie vieną ar kitą punktą, į kurį galima sunešti žaislus, su kuriais nebežaidžia vaikai.
Dėvėti rūbai ne taip dažnai atsiduria šiukšlių konteineryje. Ispanai dabar kasmet jų neatnaujina kaip anais gerais laikais.
Net ir tų, kurių nusprendžia nenešioti, neskuba išmesti – o gal kam prireiks.
Tokių sprendimų ne iš gero gyvenimo priversti imtis ispanai prieš Kalėdas įžvelgia ir gerąją pusę – gyvena kukliau ir dalijasi su kitais žmonėmis.
Madride – rūbų bankas
Madride Raudonasis Kryžius yra įkūręs dėvėtų rūbų banką, kuriame per metus apsilanko net 4000 madridiečių.
„Drabužius ir avalynę mes paprastai atiduodame tik tiems, kuriuos mums atsiunčia socialiniai asistentai.
Bet kartais duodame ir be jų leidimo: jei matome, jog žmogui tikrai reikia”, – sako nemokamų rūbų parduotuvėje dirbančios moteriškės.
Jų dėka vienas vyriškis, neturintis socialinio asistento nurodymo, galės išsinešti kelis storus megztinius – jų prireiks važiuojant į Valensiją rinkti apelsinų.
„Žinoma, jei man pavyks”, – priduria vyras, kurio šaldytuvas dabar tuščias, o jo sūnus vienintelis klasėje neturi anglų kalbos vadovėlio.
Šio rūbų banko darbuotojos – buvusios advokatės, medicinos seserys, namų šeimininkės. Dabar visos jos pensininkės.
Tačiau gyvenimas, atrodo, dar nepakankamai jas užgrūdino. Moterys sako, kad joms vis dažniau tenka slėpti ašaras nuo ateinančių žmonių.
Graudžių istorijų čia daugėja. Anksčiau rūbų banke drabužių ateidavo pasiimti tik imigrantai – dabar daugėja ispanų, ypač vaikų, kuriems eiti į mokyklą trūksta padorios aprangos.
„Mes kasmet gauname po kelias tonas drabužių. Dabar labiausiai prašome drabužių vaikams nuo 4 iki 12 metų.
Tam, kad į mokyklą jie galėtų eiti tvarkingai apsirengę ir neišsiskirtų iš savo bendraamžių”, – sako rūbų banko įkūrėja ir darbuotoja Anunciacion Cuęado.
Ši milžiniška rūbų spinta Madrido gyventojus nemokamais drabužiais aprūpina jau 25 metus.
Alkstantiesiems tonos maisto
„Barcelona” futbolo klubo žaidėjas Xavi laiko žirnių stiklainį. Šalia jo užrašas: „Kas penkta šeima Ispanijoje yra ant skurdo ribos. Padėk joms. Duok maisto.”
Tokia reklama prieš kelias savaites ragino Katalonijos gyventojus aukoti maisto bankui. Akcija pranoko visus lūkesčius – per dvi dienas buvo surinkta net 1700 tonų maisto.
„Einu į banką”, – kartą per savaitę savo vyrui Javi sako barselonietė Susana. Anksčiau tai būtų reiškę, jog ji eina į banką išsiimti pinigų. Dabar Susana eina į maisto banką.
Siuvykla, kurioje dirbo Susana, buvo uždaryta. Maža to, Javi jau pusė metų negauna bedarbio pašalpos – jis yra architektas, kuriems Barselonoje rasti darbą dabar yra ypač sunku.
Ši istorija – iš Barselonos maisto banko Kalėdų pasakos.
Tačiautai ne pasaka, o realybė – maisto stinga ir šeimoms, kurių piniginės dar neseniai buvo storos.
Atrodo, Katalonijos gyventojai supranta, jog dabar maisto bankui reikia gerokai daugiau atsargų nei anksčiau, todėl tie, kurie dar išgali, noriai padeda.
„Naujieji vargšai – tai ištisos bedarbių šeimos, kurios neturi pajamų.
Mes džiaugiamės, kad pablogėjus ekonominei situacijai maisto bankas gauna daugiau maisto, be to, mums padeda daugiau savanorių.
Šiais metais surinkome tiek maisto, kad neturime pakankamai sandėlių jam laikyti, tačiau maistas greitai išdalijamas.
Kasdien Barselonoje išdalijame po 25 tonas maisto”, – sako maisto banko atstovė Laia Guinjoan.
Socialinėse valgyklose eilės
Ispanų šeimoms trūksta maisto – tai rodo ir eilės prie Ispanijos didmiesčiuose vis daugėjančių socialinių valgyklų.
„Aš matau, kad eilėse prie maisto žmonės – tokie kaip aš ir mano draugai. Akivaizdu, jog visi jie yra buvę vidurinės klasės atstovai, dabar atsidūrę ant skurdo ribos.
O mes beveik nebeturime galimybės plėstis”, – apgailestauja Paloma Gallego, Astūrijos regiono „Caritas” generalinė sekretorė.
Jeigu anksčiau valgyklose būdavo matyti vien senyvi žmonės ar tie, kurie turi priklausomybę nuo alkoholio ir narkotikų, dabar eilėse prie šilto maisto porcijos stovi moterys su vaikais arba darbo neturintys penkiasdešimtmečiai.
Ispanijos didmiesčiuose atsiranda vis daugiau socialinių valgyklų – jas remia ne tik miestų seniūnijos ar Katalikų bažnyčia. Valgyklas ir maisto punktus steigia ir artimam padėti norinčios kaimynų asociacijos.
Pamaitina net viešbučiai
„Mano gyvenimas per kelerius metus smarkiai pasikeitė – anksčiau mes su vyru gyvenome dideliame nuosavame name, važinėjome brangiais automobiliais, mums nieko netrūko.
Išsiskyriau su vyru ir netekau darbo, moku didžiulę paskolą bankui, todėl man neužtenka pinigų vaikams išmaitinti.
Pardaviau visas savo brangenybes, laikrodžius, daugiau nieko nebeturiu.
Man šis maisto punktas – tikras išsigelbėjimas”, – su ašaromis akyse savo istoriją pasakoja barselonietė Teresa. Įdomu tai, jog į maisto banką ji atvažiuoja automobiliu „Mercedes”.
Teresa pasakoja apie Barselonoje įsikūrusį maisto punktą, kuriame ruošiamas šiltas maistas lėšų pietums neturinčioms vieno kvartalo šeimoms.
Maistas paruošiamas ir sudedamas į maisto dėžutes, kurias žmonės išsineša namo.
Toks punktas – tai kelių Barselonos šeimų iniciatyva. Jos nusprendė dalį lėšų skirti kaimynams, kurie dabar išgyvena itin sunkų laikotarpį.
Socialinių valgyklų paklausa didmiesčiuose didėja, o barseloniečiai stengiasi prisidėti prie gero jų veikimo.
Barselonos ir Madrido viešbučiai šiemet pradėjo solidarumo projektą – vienas viešbutis per savaitę gamina gerokai daugiau maisto ir dalį jo atiduoda socialinėms valgykloms.
„Taip mes bandome prisidėti prie didėjančios alkio problemos. Mūsų maistas geros kokybės, o to socialinėse valgyklose besilankantiems žmonėms reikia labiausiai”, – sako solidarumo projekto iniciatoriai.
Mokyklose – labdaringos akcijos
Su bėdomis bando kovoti ir mokyklos bei tėvų asociacijos. Štai viename Barselonos provincijos miestelyje įsikūrusioje mokykloje mokytojai ir tėvų asociacijos bando kompensuoti vyriausybės panaikintas pašalpas švietimui.
Mokykla šiemet parengė projektą, kurį pavadino „Mano mokyklai”.
Jo tikslas – rengti labdaringas akcijas, o dalį surinktų lėšų skirti už mokyklinius reikmenis, ekskursijas ir kitas mokyklines išlaidas negalinčioms susimokėti šeimoms.
Praėjusių mokslo metų metu mokykla surinko net 3 tūkstančius eurų. Buvo rengiamos solidarios vakarienės, stalo teniso turnyrai ir Kalėdų atvirukų pardavimas.
Iš surinktų pinigų mokykla sugebėjo padėti daugeliui darbo netekusių ir dėl to sunkioje ekonominėje situacijoje atsidūrusių miesto šeimų.
Dar vienas padėti kitiems būdas, kurį surado Ispanijos mokyklos, – vadovėlių paveldėjimas.
Pasibaigus mokslo metams tėvai atneša vadovėlius į mokyklos vadovėlių fondą – tie, kurie negali nusipirkti naujų, naudojasi šio fondo paslaugomis.
