Malis kurį laiką laikomas žlugsiančia valstybe, kurioje klesti sumaištis: atsiskirti nuo centrinės valdžios siekia pusė šalies, neatsiskyrusioje dalyje maištauja kariai, o su teroristų tinklu „Al Qaeda” siejami ar jos kviečiami islamistų sukilėliai siekia visiškai perimti Malio kontrolę.
Kas gali padėti? Kaimynės. Bet jos vangiai trypčioja vietoje, todėl Bamakas atsigręžė į buvusį šeimininką – Paryžių.
Atsakydamas į Malio pagalbos šauksmą ir išsiuntęs į Afriką karius kovoti su terorizmu Prancūzijos vadovas François Hollande’as laiko didįjį užsienio politikos egzaminą. Ant kortos pastatyta tiek Prancūzijos ir jos vadovo reputacija, tiek Malio ar viso regiono ateitis.
Malis – žlugusi demokratija
Kas yra ta šalis, kuriai į pagalbą nuskubėjo prancūzai? Malis, buvusi Prancūzijos kolonija, atkūręs valstybingumą daugiau nei prieš pusšimtį metų, dar neseniai buvo laikomas sėkmingos demokratizacijos pavyzdžiu Afrikoje.
Ši skurdi Vakarų Afrikos valstybė nuo 1991-ųjų rengia laisvus ir daugiau ar mažiau sąžiningus rinkimus. Taip Malis tapo Afrikos įsipareigojimo siekti demokratijos simboliu.
Bet tokia – tik gražioji monetos pusė. Kitoje – kur kas niūresnis paveikslas. Šalyje, ypač valdžios institucijose, veša korupcija, vyriausybės nariai kaltinami narkotikų ir ginklų kontrabanda.
Be to, realią šalies valdžią savo rankose turi politikus atidžiai stebintys kariškiai, kurie pernykštį kovą nuvertė vyriausybę, o gruodį iš posto pašalino jame ilgai neužsibuvusį premjerą.
Tapo teroristų priebėga
Nenuostabu, kad atsirado kam tokiu chaosu pasinaudoti, ypač šalies šiaurėje. Ten įsikūrusios etniškai nuo juodųjų afrikiečių besiskiriančios tuaregų gentys ilgai siekė nepriklausomybės arba bent jau autonomijos nuo sostinėje, šalies pietuose, įsikūrusios vyriausybės, kurios didžiąją dalį sudaro juodaodžiai.
Nepriklausomybės judėjimas įgavo lemiamą pagreitį po to, kai Libijoje krito Muammaro Gaddafi režimas, o įtakingas tuaregų pulkininkas Mohammedas Najimas grįžo į Malį.
Be realios opozicijos Malio šiaurėje M. Najimo separatistinės pajėgos, pavadintos Azawado nacionaliniu išsilaisvinimo judėjimu (MNLA), kartu su keliomis sąjunginėmis grupuotėmis perėmė kontrolę.
Atsiskyrusi ir netgi nepriklausomybę paskelbusi šiaurinė Malio dalis plotu yra didesnė už Prancūziją. Pagrindinis M.Najimo sąjungininkas tarp tuaregų buvo Iyadas Agas Ghali ir jo judėjimo „Ansar al-Din al-Salafiya” kariai.
Tai yra į dvi dalis suskilusi radikalių islamistų grupuotė. Vienas jos sparnas klauso tiesioginių I.A.Ghali nurodymų ir yra užėmęs savo pozicijas Kidalio regione, nutolusiame nuo mūšių vietų. Kol Malio vyriausybė nesikiša, tol „Ghali vaikinai” nekariauja.
Tačiau kitas sparnas, garsią senovės karavanų sostinę Tombuktu užėmusi ir UNESCO pasaulio paveldą nuniokojusi islamistų grupuotė, yra gerokai radikalesnis. Jis žengia koja kojon su Malio šiaurėje šaknis įleidusia „Al Qaeda” islamiškajame Magrebe” (AQIM).
Visos grupuotės tarpusavyje neturi daug bendro, išskyrus nebent tą patį priešą – Malio vyriausybę ir jos pajėgas. Būtent prieš jas jau kelias savaites islamistai vykdė puolimą ir peržengę anksčiau pačių nusibrėžtą pasienio ribą puolė ir užėmė strategiškai svarbų Konos miestą.
Pirmieji prancūzų nuostoliai
Dabar islamistų priešų sąrašą būtų galima išplėsti, mat neapsikentusi silpstančių Malio vyriausybės pozicijų ir vangios kaimyninių šalių reakcijos veikti ryžosi Prancūzija.
Savaitgalį, dar nesulaukusi, kol Vakarų Afrikos šalys suformuos apie 3 tūkst. karių kontingentą, kuris veiktų su Jungtinių Tautų vėliava, Prancūzija pirmoji pasiuntė savo karius į mūšį.
Malio vyriausybės kariams kaunantis Konoje, islamistų pozicijas netikėtai sudrebino sprogimai, o virš galvos prašvilpė prancūzų naikintuvai „Mirrage” bei sraigtasparniai „Gazelle”.
Pastarieji nėra šarvuoti, todėl prancūzai patyrė ir pirmųjų nuostolių – sukilėliams apšaudžius sraigtasparnį buvo mirtinai sužeistas vienas jo pilotas.
Paryžius nesibaido karo?
Kad Prancūzija antskrydžiais neapsiribos, rodo ir ryžtingi pastarųjų dienų veiksmai – iš Prancūzijos į Malį ir kaimynines šalis lėktuvais plūsta šimtai prancūzų karių. O vietoj menkai apsaugotų „Gazelle” siunčiami šarvuoti ir gerai ginkluoti atakoms skirti sraigtasparniai „Tigre”.
Beje, įdomu ne tik tai, kad buvusių okupantų pajėgas mojuodami Prancūzijos vėliavėlėmis Bamako gatvėse džiugiai pasitinka islamistų išsigandę vietos gyventojai, bet ir tai, kad prancūzai veikia ne vieni.
Antai vienas Prancūzijos saugumo pareigūnas anonimiškai pripažino, kad Vakarų Afrikos šalių pajėgos yra toli gražu nepasirengusios karui.
Tuo tarpu Paryžius, anot šaltinių, jau užsitikrino realią savo svarbiausių sąjungininkų – JAV ir Jungtinės Karalystės paramą.
Britai prancūzams laikinai paskolino du iš 8 turimų transporto lėktuvų C-17. Šiais milžiniškais orlaiviais galima gabenti didelius krovinius, pavyzdžiui, tankus arba šimtus karių.
Amerikiečiai, taip pat remiantys Malio vyriausybę, sutiko Prancūzijai padėti bepiločiais orlaiviais – tokių, kuriais galima ne tik žvalgyti, bet ir smogti taikiniams iš oro, Prancūzija turi tik du. Abu jie – vis dar Afganistane.
Vis dėlto sprendimas siųsti ir sausumos pajėgas žymi atsitraukimą nuo pastarųjų metų politikos, kai konfliktų Irake ir Afganistane išvarginti Vakarų lyderiai vengė tiesiogiai įsitraukti į naujus konfliktus.
Prancūzijos dalyvavimas operacijoje Libijoje 2011 metais, siekiant nuversti M. Gaddafi, apsiribojo oro ir specialiųjų pajėgų įsitraukimu. Bet atrodo, kad Malyje to neužteks – būtina įsitraukti ir sausumos pajėgoms.
O tai – didelė rizika tiek Prancūzijai, tiek jos vadovui. Pernai gegužę pareigas pradėjęs eiti F.Hollande’as nuosekliai atmetinėjo galimybes siųsti sausumos pajėgas į Afriką. Jis netgi teigė, kad „tos dienos, kai Prancūzija veikė kaip Afrikos policininkė, – jau praeitis”.
Bet realybė pasirodė priešinga. Ir ne tik todėl, kad Malio vyriausybė pati pirmiausia būtent prancūzų maldavo padėti, bet ir todėl, jog islamistai įkaitais paėmę laiko mažiausiai 8 Prancūzijos piliečius. Prancūzijos signalo veikti laukė ir kaimyninės šalys.
Bauginimus vertina rimtai
„Kol kas tai panašu į nedidelę intervenciją, bet išlieka nemaža tikimybė, kad Prancūzijai teks skirti daugiau išteklių ateityje, galbūt net įvesti taikdarius, o tai kainuos ne mažiau nei misija Afganistane”, – perspėjo Niujorko universiteto Tarptautinio bendradarbiavimo centro profesorius Richardas Gowanas.
Be to, Prancūzijai teks ne tik sukti galvą, kaip išlaisvinti savo piliečius, kurių gyvybei gresia pavojus. Smogusi islamistams Prancūzija, regis, pabudino širšių lizdą.
„Sustabdykite savo ataką prieš mus, kitaip kasate kapą savo vaikams”, – internete išplatintame pranešime vakar perspėjo AQIM atstovas.
Po tokių grasinimų Prancūzijos premjeras Jeanas Marcas Ayrault paskelbė, kad nedelsiant sustiprinamos saugumo priemonės viešajame transporte, visuomeniniuose pastatuose, susibūrimo vietose.
Somalyje prancūzų laukė nesėkmė
Praėjus vos kelioms valandoms nuo antskrydžių Malyje pradžios, priešingoje Afrikos pusėje, Somalyje, Prancūzija pamėgino surengti dar vieną – gerokai sudėtingesnę įkaito išlaisvinimo operaciją.
Reidas Prancūzijos žvalgybos agentui Denis Allexui (nuotr.) išlaisvinti buvo nesėkmingas. Agentą pagrobusi Somalyje veikianti islamistinė organizacija „Al Shabaab” taip pat siejama su teroristų tinklu „Al Qaeda”.
Maždaug 30 kilometrų nuo Somalio sostinės Mogadišo vykusios operacijos metu 4 Prancūzijos kariniai sraigtasparniai išlaipino specialiųjų pajėgų karius, tačiau jie susidūrė su įnirtingu pasipriešinimu – teroristų buvo daugiau ir jie buvo geriau ginkluoti, nei manyta iki tol.
Vienas prancūzų karys žuvo, dar vienas buvo paimtas į nelaisvę, o likę nieko nepešę turėjo trauktis.
Nuo 2009 metų įkaitu laikyto D. Allexo lemtis iki šiol neaiški – Prancūzija pranešė, kad jį per operaciją teroristai nušovė, pastarieji tai neigia, tikindami, kad jis buvo kitoje vietovėje ir yra gyvas.
