Praėjusį sekmadienį vykusiame referendume didžioji dalis balsavusių austrų – 59,8 procento – pasisakė „už”, kad šalyje liktų privalomoji karinė tarnyba. Tik 40,2 procento rinkėjų norėjo, kad šalis pagaliau vadovautųsi profesionalios kariuomenės modeliu. Tokį jau turi 21 iš 27 Europos Sąjungos valstybių.
Prancūzija privalomosios karinės tarnybos atsisakė dar 1996 metais, Vokietija – 2011-aisiais. Raginimų nebešaukti visų šalies jaunuolių į kariuomenę daugėja ir Austrijos kaimynystėje esančioje Šveicarijoje, kuri taip pat yra neutrali valstybė. Tačiau raginimas „būkime kaip visi” austrų neįtikina. Šį kartą mėginimas atsiklausti šalies gyventojų vertinamas ir kaip smūgis šalies kairiesiems.
Tradicijai sniegas nesutrukdė
8 milijonus gyventojų turinti ES valstybė šalies politikos klausimais nuo seno laikosi kitokios politikos. Jau nuo Austrijos imperijos laikų, kai vienas pagrindinių kovos dėl teritorijos principų buvo rūmų palikuonių vedybos, ji ginasi ne ginklu, o derybomis.
1955 metų spalio 26 dieną, kai Austriją paliko okupacinė sovietų armija, ji viešai įsipareigojo likti neutrali ir nuo tol šią dieną laiko nacionaline švente. Tad ar verta stebėtis, kad kariuomenės klausimas sukėlė aistringų diskusijų?
Jau ne pirmus metus vykstantys parlamento debatai įskėlė gilų pleištą socialdemokratų ir Liaudies partijos koalicijoje, tad politikai sprendimo naštą nusprendė perkelti ant visuomenės pečių.
Sekmadienis parodė, jog visuomenė susiskaldžiusi ne mažiau. Paaiškėjo, kad kariuomenės klausimas rūpi maždaug pusei balsavimo teisę turinčių piliečių, kurių skaičius sudaro 6,3 mln. Tai gerokai daugiau žmonių, nei tikėtasi tą šaltą sekmadienį, kai Austrija buvo užversta sniegu.
Kokios kariuomenės reikia?
„Profesionali kariuomenė būtų daug efektyvesnė grėsmės atveju. Tik perėję prie jos galėsime efektyviai bendradarbiauti su kitomis Europos valstybėmis”, – tikino socialdemokratai televizijos debatų laidose, plakatuose, skrajutėse, laikraščių puslapiuose.
Gynybos ministras socialdemokratas Norbertas Darabosas (beje, pats netarnavęs kariuomenėje) televizijos dvikovoje su vidaus reikalų ministre tikino, jog profesionalioji kariuomenė gali geriau atremti tokias šiuolaikines grėsmes kaip terorizmas ir kibernetinės atakos, taip pat padėti gesinti konfliktus kitose šalyse.
„Apie kokias grėsmes kalbate, gerbiamasis? Mūsų nesiruošia pulti nei šveicarai, nei austrai, nei italai, o perėję prie profesionaliosios kariuomenės pažeistume savo esminį principą – valstybės neutralumą. Šis sprendimas dar labiau stumtų mus NATO link”, – ramiai atrėžė privalomos karinės tarnybos šalininkai konservatorių pusėje.
Šaltojo karo laikais Austrijos priešas buvo aiškus – Sovietų Sąjunga ir socialistinis blokas, bet net dabar, neturėdami priešo, austrai visiškai neatsisako tankų ar naikintuvų.
Dėl viso pikto. Be to, austrų kariai dalyvauja tarptautinėse misijose, tarp jų ir Afganistane.
Austrijos vidaus reikalų ministrė, Liaudies partijos narė Johanna Mikl-Leitner televizijos dvikovoje teigė, jog dabartinė sistema „puikiai saugo Austriją ir yra geriausia garantija ateities iššūkiams”.
Kitos Austrijos partijos palaikė vieną iš valdančiosios koalicijos partijų: žalieji tradiciškai nusprendė likti socialdemokratų pusėje, o štai kraštutinė dešinioji Laisvės partija rado svarių argumentų karinei prievolei.
„Be karinės prievolės ir šauktinių mūsų kariuomenė praėjusiais metais nebūtų įveikusi jai iškeltų užduočių.
Ko vertas faktas, kad apie du trečdalius karių, dirbusių gamtos katastrofų padarinių fronte, buvo šauktiniai”, – už karinę prievolę agitavo Laisvės partijos Štirijos skyriaus pirmininkas Gerhardas Kurzmannas.
Referendume paaiškėjo, jog konservatorių ir Liaudies partijos argumentai buvo svaresni.
Dauguma austrų, ypač kaimo vietovėse, paklausti apie kariuomenę, pirmiausia įsivaizduoja kareivius, smėlio maišais bandančius pažaboti potvynius ar sraigtasparniais gesinančius gaisrus.
Civilinė tarnyba naudinga
Šaukimą į privalomąją karinę tarnybą gauna apie 22 tūkstančius šalies vaikinų, sulaukusių 18 metų. Tiesa, tarnyba Austrijos kariuomenėje retai vadinama vyriškumo egzaminu. Austrai tarnauja vos 6 mėnesius.
Beje, daugelis jų vietoj karinės renkasi civilinę tarnybą, kuri trunka devynis mėnesius arba dar ilgiau, nelygu užduotis.
Tai, ką patyrė vairuodami greitosios pagalbos automobilį, dirbdami senelių ar jaunimo namuose, ligoninėse ar nacionalizmo aukų muziejuose užsienyje, pavyzdžiui, Osvencime, jaunuoliai paprastai įsimena ilgam. Dirbti miškuose, valyti gatves arba tarnauti eismo saugos tarnyboje paprasčiau.
„Pirmą dieną atėjęs į infekcinę ligoninę išsigandau – tiek žmonių, sergančių hepatitu, AIDS ir tuberkulioze, vienoje vietoje nebuvau matęs”, – savo civilinę tarnybą prisimena vienietis Lukas.
Jam teko dirbti slaugytojo darbą: prausti pacientus, išvežioti jiems pusryčius, pietus ar vakarienę, kartais juos ir pamaitinti, medicinos personalui padėti pamatuoti pacientų kraujospūdį, temperatūrą arba pulsą, nuvilkti seną patalynę, o švarią sudėti į spintas. Jis dažnai likdavo palatoje pasikalbėti su pacientais, du iš jų išlydėjo į nebūtį.
„Kartais pykdavau, kad tenka keltis penktą valandą ryto ir dirbti nešvariausią darbą, bet visas kančias atpirkdavo pokalbiai su ligoniais, kuriuos prisimenu iki šiol”, – „Lietuvos rytui” pasakojo Lukas.
Jo draugas Thomas civiline tarnyba irgi liko patenkintas, bet dėl kitų priežasčių.
„Kvailiai yra tie, kurie nebando išsisukti nuo karinės prievolės. Ir aš du kartus bandžiau, bet ligos nebuvo pakankamai sunkios, todėl pasiprašiau į civilinę tarnybą”, – neslepia jis.
Iš 3 jam pateiktų galimybių Thomas pasirinko Eismo saugos tarnybą ir visus metus pradinės mokyklos mokinius saugiai per pėsčiųjų perėją vesdavo prie mokyklos. Už darbą jis gaudavo 180 eurų ir 300 eurų maistpinigių per mėnesį.
„Man patiko. Darbas buvo nesunkus, papildomai gavau transporto lengvatų, pašalpą iš valstybės, taigi atidirbau tuos metus be didesnių nuostolių”, – pasakojo 25 metų studentas.
Lyg sportinės pratybos
O ką pasakoja buvę kariai?
„Man kariuomenėje pasisekė: orai buvo geri, viršininkai nebuvo idiotai, kuopa buvo gera, radau daug draugų. Į viską žiūrėjau kaip į sportines pratybas”, – prisimena Christianas.
Nuobodžiausia buvo tarnauti Burgenlande prie Vengrijos sienos, kur buvo ir daug alkoholio. Kita vertus, ten jis susidūrė su pabėgėliais. Apie juos paprasti austrai žino nedaug.
„Kai iš šalies turi išgabenti moteris ir vaikus, kurie jau 8 mėnesius ieško vietos Europoje, sapnuojasi tokie sapnai”, – susimąstęs kalbėjo buvęs karys. Labiausiai jam patiko malšinti potvynio padarinius.
Kariai padėjo šeimai atgauti savitvardą ir namą, todėl patyrė begalinį jos dėkingumą.
Christianas nesigaili pasirinkęs tarnybą kariuomenėje, o ne civilinę tarnybą. Vienintelis dalykas, kurio gaila, – prarastų vienų metų: po pusmečio, praleisto su uniforma, tenka stumti dienas dar pusmetį, nes dokumentai į universitetą mokslo metų viduryje nepriimami.
Nepatenkintieji – patys kalti?
Vis dėlto referendume galima įžvelgti ir spragų, mat tikrai ne visi jauni austrai patenkinti referendumo rezultatais. Tiesa, dėl to jie gali kaltinti tik save – per mažai jaunų žmonių atėjo išreikšti savo valios.
Iš esmės pacifistinėje šalyje karinę prievolę pavyko apginti tik tada, kai buvo pažadėta palikti civilinę tarnybą.
„Atsitiko taip, kad jaunimas, kuriam teks srėbti šio referendumo sriubą, pasisakė prieš prievolę, tačiau jų balsus nurungė vyresni rinkėjai, kurie buvo pagąsdinti, jog greitosios pagalbos mašina su jaunaisiais gelbėtojais gali ir neatvažiuoti”, – referendumo rezultatus pašaipiai analizavo Berlyno dienraščio „Die Tageszeitung” (TAZ) korespondentas Austrijoje Ralfas Leonhardas.
Rezultatai – smūgis kairiesiems
Visos šalies mastu surengtas referendumas Austrijoje vyko pirmą kartą. Dauguma apžvalgininkų įsitikinę, kad juo partijos pradėjo parlamento rinkimų kampaniją: rinkimai į Austrijos parlamentą vyks rugsėjį. Tad referendumo rezultatai – skaudus antausis socialdemokratams.
Pralaimėjimas parodė, jog socialdemokratai daug ko neįvertino: savo sugebėjimo rengti kampanijas, bulvarinių laikraščių, palaikiusių jų pusę, galios bei sugebėjimo pateikti sudėtingą temą žmonėms paprastais žodžiais.
Jis taip pat parodė, jog socialdemokratai nesuprato ir savų partijos narių: 70 metų jie buvo prieš profesionaliąją kariuomenę, nes būtent ji 1934 metais apšaudė darbininkus. Tų metų vasarį vykusius susirėmimus tarp darbininkų ir austrofašistinės valdžios numalšino profesionalūs kariai.
Referendumo rezultatus galima vadinti ir asmeniniu antausiu gynybos ministrui, kuris dar prieš metus pats pasisakė už privalomąją karinę tarnybą, bet „įsiklausė į partijos nuomonę” ir persigalvojo.
W. Darabosas vis tiek nesiruošia atsistatydinti. Tačiau jam teks iš esmės imtis kariuomenės reformos, mat net ir laimėję referendumą privalomosios tarnybos šalininkai suvokia, jog ji negalės likti tokia, kokia buvo iki šiol.
Nors socialdemokratai paskelbė, kad jų koncepciją sudaro net 12 punktų, opozicija abejoja, ar bent vienas jų bus įgyvendinamas. Žaliųjų partijos lyderis Peteris Pilzas paskelbė socialdemokratų reformos interpretaciją: popieriaus lapą su 12 skirtingo dydžio juodų taškų.
Prašo daugiau pinigų
Tiesa yra tokia, kad Austrija sunkiai surenka norimą skaičių šauktinių. Šauktinius kariuomenė bandė vilioti netgi seksistiška televizijos reklama.
Ši, kaip priekaištavo oponentai, buvo paprasčiausiai nukopijuota nuo Ukrainos armijos – prieš merginas prabangiu automobiliu besistaipantį jauną verslininką užgožia karys, atvykęs šarvuočiu. Merginos sulipa ant šarvuočio ir palieka nustebusį verslininką vėpsoti.
Be to, problema gali būti didesnė, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Prieš pusmetį vyriausybė paskelbė, jog gynybos biudžetas dėl prastos finansinės padėties iki 2016 metų bus sumažintas 600 milijonų eurų.
Kariams teks tenkintis iki 1163 eurų mažesniu metiniu atlyginimu. Rinkėjų valia dar nereiškia, kad pinigų padaugėjo. O gal?
Palankų vėją pajutę armijos karininkai jau spėjo pareikalauti padidinti biudžetą milijardu eurų – iki 3 milijardų. Ar neutrali Austrija galės sau leisti tokią prabangą? Apžvalgininkai spėja, jog kariuomenės klausimas po poros metų vėl bus sprendžiamas aukščiausiu lygiu.
Lietuvoje šaukimą sustabdė, bet nepanaikino
Pernai rugsėjo 1 d. įsigalioja nauja Karo prievolės įstatymo redakcija. Būtinybę persvarstyti Karo prievolės įstatymo nuostatas lėmė 2008 m. sprendimas sustabdyti šaukimą atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą (12 mėn. trukmės) ir 2009 m. rugsėjo 24 d. Konstitucinio teismo išaiškinimas dėl teisės aktų, susijusių su kariuomenės pertvarka, konstitucingumo.
Taigi, nors šaukimas į karo tarnybą ir yra sustabdytas, jis nėra atšauktas, mat Konstitucijoje numatyta, kad konstitucinę pareigą ginti valstybę nuo užsienio ginkluoto užpuolimo būtina vykdyti.
Yra trys tarnybos atlikimo būdai: trijų mėnesių trukmės baziniai kariniai mokymai (BKM), 9 mėnesių nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnyba, jaunesniųjų karininkų vadų mokymai.
Be to, Krašto apsaugos savanorių pajėgos (KASP) pradėjo kviesti atsargos karius į dviejų savaičių trukmės kartotines pratybas. Pernai tokiose pratybose dalyvavo per 400 atsargos karių.
Toks rezervo rengimas po beveik dešimties metų pertraukos atnaujintas 2011 metais. Šiemet planuojama į rezervo mokymus pašaukti iki tūkstančio karių. Galima palyginti, Estijoje – iki 5 tūkst.
Planuojama, kad 2018 metais bendras karių skaičius išaugs iki 20 350.
