Pažvelgus į Ivanovo miestą iš šalies, jis atrodo konservatyvus ir niūrus. Tačiau švarus. Čia gyvena labai daug moterų. Gerokai daugiau nes vyrų, nes Sovietų Sąjungos laikais Ivanove kūrėsi tekstilės, lengvosios pramonės gamyklos, kurioms reikėjo daug moteriškų rankų. Todėl Ivanovas dažnai būdavo pavadinamas „nuotakų miestu“.
Iš Maskvos atvykę žurnalistai išsinuomojo tvarkingą dviejų kambarių butą, netoli Lenino aikštės už 2 tūkst. rublių per parą.
Vos spėję pasidėti daiktus, korespondentai ėmė nuodugniai studijuoti vietos laikraščiuose spausdinamus skelbimus dėl intymių paslaugų teikimo. Paaiškėjo, kad seksualinių paslaugų skelbimai dedami į Ivanovo miesto laikraščių rubriką „Ieškau darbo“. Nejaugi šiame mieste prostitucija yra darbas, o ne laisvalaikis?
Iš tikrųjų priežastis daug paprastesnė. Korespondentams iš Maskvos buvo paaiškinta: Ivanove intymių paslaugų reklama – griežtai draudžiama. O jei mergina ieško darbo – prašom. Ir vietos valdžiai ramu: mieste nėra prostitucijos apraiškų ir merginos aprūpintos darbu.
Vienas tokių skelbimų: „18 metų mergina, stropiai besirūpinanti savo išvaizda, pasižyminti gerais išorės duomenimis, sportiško kūno sudėjimo, be kompleksų, ieško gerai apmokamo darbo aptarnavimo sferoje patogiu jums laiku.“
„Norime pasiūlyti jums gerai apmokamą darbą“, - pasakė vienas iš žurnalistų prislopintu, aksominiu balsu.
„Esu brunetė. Įkainis - 1600 rublių per valandą. Ūgis – 180 cm. Krūtys – antro dydžio“, - atsakė jam moteris kitame laido gale.
„Ar bent graži?“ – paklausė svečias iš Maskvos.
„Paprasta, bet tvarkinga. Tačiau, jei jūs tikitės gražuolių iš žurnalo viršelių, tada ieškokite ne pas mus“, - šaltu vadybininko tonu konstatavo pašnekovė.
Norinčių parsiduoti – apstu
Paskui žurnalistai patys įdėjo skelbimą į vieną Ivanovo laikraštį, kuriame parašė, kad išgalvota Maskvos firma „Etualis“ ieško dailių merginų VIP darbui seksualinių paslaugų sferoje Maskvoje ir ėmė laukti skambučių.
Tiesa, žiniasklaidos atstovai neslėpė, kad įdėdami skelbimą į laikraštį smarkiai rizikavo. Nes Rusijoje už prostituciją taikoma tik administracinė atsakomybė, o už įtraukimą į prostituciją – baudžiamoji. Juk šis skelbimas aiškiai kvepėjo įtraukimu! Todėl maskviečiai su nerimu pažvelgdavo per langą laukdami pasirodančių teisėtvarkos pareigūnų. Juk jie galėjo pasiųsti „savo merginą“, „Šarapovą“ trumpu sijonėliu ir su slapta kamera, ir būtų pasiųsti tiesiausiu keliu ant narų.
Šeštadienį nuo pat ryto iki pietų telefonas nė minutei nenutilo.
„O kas tai per VIP darbas?“ – su perdėtu naivumu teiravosi pretendentės į firmos „Etualis“ skelbimą.
„Ar jūs tikrai gerai atrodote, esate išvaizdžios? Mes keliame gana aukštus reikalavimus“, - savo ruožtu klausinėjo Rusijos sostinės žurnalistai.
„Labai dailios ir išvaizdžios!“ – krizeno kitame telefono gale.
Korespondentai paaiškino, kad daugiausia tektų aptarnauti aukščiausiame sluoksnyje dirbančius vyrus: politinių partijų, visuomeninių organizacijų lyderius, generalinius prokurorus, Dūmos deputatus.
Kai kurios merginos, išgirdusios, kad VIP darbas susijęs su seksualinių paslaugų teikimu, sutriko. Kitos – priešingai: aktyviai domėjosi valstybės veikėjais, būsimąja gyvenamąja vieta, socialinėmis galimybėmis, gaunamomis pajamomis. Tuo tarpu žurnalistai sudarinėjo norinčiųjų ateiti į atranką sąrašą ir paskyrė joms laiką - kiekvienai merginai po valandą.
Vakarop žurnalistų nuomojamas butas pavirto linksmu sambūriu su lengvu erotikos dvelksmu. Merginos skyrėsi ne tik savo ūgiu, temperamentu, bet ir odos spalva. Vienos niūriai ir įtartinai žvelgė į „priėmimo komisijos narius“, žemai nuleidusios galvas į klausimus atsakinėjo tik „taip“ arba „ne“. Kitos, kiek gurkštelėjusios pasiūlyto vermuto, atsipalaidavo ir taip atsirišdavo liežuviai, kad net nebeįsitekdavo į joms skirtą valandą. Tiesa, fotografuotis erotinėje fotosesijoje dauguma atsisakė, sakydamos, kad jų darbas – itin konfidencialus.
Siekia sotaus gyvenimo
Žurnalistus iš Rusijos sostinės ypač sudomino mergina, vardu Jekaterina, atvykusi iš šaltojo Jakutsko. Gudriai primerktomis akimis, tačiau susimušusi su drauge neteko priekinio danties.
„Šaltoji“ dama iš tolo dvelkė tarsi parfumerijos kioskas, maždaug Valujevo ūgio, kojos pėda - 43 dydžio, krūtinė trečio dydžio, užtat buvo atvira ir nuoširdi. Korespondentai pavaišino ją šokoladu, įpylė vermuto ir ėmė pamažu, tarsi iš tolo „pildyti“ jos anketą.
Katia noriai atsakinėjo į visus užduodamus klausimus. Kai kurie iš jų buvo gana intymūs. Mergina papasakojo, kad pabėgo iš savo gimtosios Šiaurės dėl nelaimingos meilės. Katia atvyko į Ivanovą tikėdamasi įstoti į Tekstilės universitetą. Deja, egzaminų neišlaikė, bet įsidarbino tekstilės fabriko virtuvėje indų plovėja.
Tiesa, uždirbo viso labo du tūkstančius rublių per mėnesį, tačiau atlygį gaudavo laiku ir garantuotai. Pinigų užteko tik pavalgymui ir susimokėti už bendrabutį. Net pėdkelnėms neretai trūkdavo pinigų. Kaip ir daugumai iš provincijų atvykusioms ir fabrike dirbančioms merginoms norėjosi sotaus ir gražaus gyvenimo. Todėl teko pereiti į tuo metu mieste tik pradėjusią klestėti sekso industriją, nes nebegalėjo sudurti galo su galu.
Užtat dabar Katia per dieną gali lengva ranka išleisti tris tūkstančius rublių ne tik savo reikmėms, bet ir nupirkti dovanų giminaičiams. Tiesa, gyvena ji viename kambaryje su dar dvidešimčia merginų, teikiančių intymias paslaugas. Beje, Katia miega ant grindų. Nors ir susigrūdusios, bet gyvena draugiškai.
Žurnalistų surinktos sekso industrijos darbuotojos tuo pačiu metu buvo ir labai panašios. Beveik visos jos buvo iš provincijos miestelių, iš nepilnų ir socialiai remtinų bei asocialių šeimų. Vietinių – nė vienos. Visos, daugiau ar mažiau, jau buvo paragavusios laisvo elgesio moterų duonos.
Pagrindinė priežastis, pastūmėjusi jas į vertimąsi prostitucija - pinigų stygius. Tiesa, pasiūlymą įsikurti Maskvoje, merginos vertino atsargiai. Pasak jų, labai baugina kasdien skelbiamos kriminalinės suvestinės.
Sparta – 5 klientai per dieną
20 metų šviesiaplaukė Svetlana atvyko iš Riazanės srities, Riažsko miestelio. Didžiakrūtė gražuolė dabar uždirba 2-3 tūkstančius rublių per dieną. Prieš tai ji beveik pusmetį be poilsio dienų siuvo kareiviškus marškinius ir kelnes. Per mėnesį uždirbdavo iki 10 tūkstančių rublių. Svetlanos intymi paslauga kainuoja - 1600 rublių per valandą (kitų - iki 1200 rublių). Pusę visų uždirbtų pinigų mergina atiduoda verslo savininkei. Merginų vidutinis krūvis, jei jos geros formos, - 5 klientai per dieną. Kartais per mėnesį uždirba iki 30 tūkstančius rublių.
„Ar ne per daug penki klientai per dieną?“ – klausia žurnalistai Svetlanos.
„Jei jie nėra išgėrę ar girti, tai – normalu. Ir kai po vieną, o ne iš karto keliese“, - šaltai atsakė mergina.
„O ką, ir taip būna?“ – pasibaisėja kažkuris.
„Ne, man taip nebuvo, - pavėluotai ėmė gintis Svetlana. – Tačiau mano draugei pasitaikė iš karto net penkiolika vyrų. O jos net neįspėjo. Niekšai, prakeikti.“
„Svetlana, ką tu sau nusiperki gavusi 30 tūkstančių rublių per mėnesį?“ - domėjosi žurnalistas.
„Saldumynų nusiperku, brangių drabužių. Kvepalų „Chanel“. Štai vakar nusipirkau palaidinukę. Sumokėjau 1500 rublių. Mažajai sesytei žaisliukų nupirkau. Penktadienį išsiunčiau pliušinį meškiuką. Ir dar kai ko. Išėjo trys kilogramai siuntinio. Jai jau vienuolika metų. Noriu nusipirkti mobilųjį telefoną“, - vardijo Svetlana.
„O nebaisu užsiiminėti šiuo verslu?“ - toliau švelniai tardė apsimetėliai suteneriai.
„Tai jau geriau, nei visą dieną sėdėti prie siuvamosios mašinos, kaip kvaišai. Apskritai, dabar visos tuo užsiima“, - atsakė mergina.
„O kiek tau reikia pinigų, kad būtum laiminga?“ - klausinėjo reporteriai.
„Šimto tūkstančių „baksų“, - negalvodama atšovė ji.
„Na gerai, dabar einam, pažiūrėsim į tave, kaip sakoma, visame gražume“, - pasakė Olegas patyrusio ginekologo tonu.
„Man apsiplauti?“ – paklausė pagyvėjusi Svetlana.
Įsivėlė į bėdą
Iš pradžių žurnalistams viskas ėjo kaip sviestu patepta. Jie gražiai bendravo su merginomis, neva, įtraukdavo jas į duomenų bazę. Tačiau vieną dieną jie pateko į bėdą.
Problemų sukėlė ryški, seksualiai atrodanti blondinė Liudmila, trumpučiu sijonėliu, trumpais plaukais ir pirštais, kurie buvo apmaustyti auksiniais žiedais. Ji padarė pirmaujančios darbuotojos seksualinėje gamyboje įspūdį. Mergina atrodė pernelyg pasitikinti savimi, net įžūli. Tačiau Liuda buvo vienintelė mergina iš apklaustų, pasižyminti intelektualumu. Ir iš esmės klausinėjo ji.
„Kaip ten Maskvoje reikalai su mentais? Aš per teliką mačiau, kad jie rengia reidus vos ne kiekvieną dieną. Negaliu aš staiga viską mesti, vykti į sostinę, o paskui patekti tiesiai į mentų rankas!“ - tardė Liudmila.
„O pas jus čia nebūna reidų?“ – klausimu į klausimą atsakė žurnalistai.
„Pas mus - niekada! – išdidžiai atšovė Liuda, tarsi tai būtų buvęs asmeninis jos nuopelnas. – Tarp nuolatinių mūsų klientų – daug mentų.“
„Tai nemokami „subotnikai“ ar kaip?“ – pasitikslina „priėmimo komisijos“ nariai.
„Kodėl „subotnikai“? Jie taip pat moka, kaip ir visi kiti. O kas čia pas jus - videokamera? – staiga susigūžė ji. – Jūs ką, viską įrašinėjate?“
„Kur? – sutriko žurnalistai, pavėluotai stengdamiesi bent kiek pridengti užmaskuotą po plastikiniu paketu kamerą. – Ne. Tik šiaip ji guli...“
„Jūs ką, mane kvaile laikote? Juk aš matau! – įtikinamai pasakė ji ir jau grasindama pridūrė - Na, kuo greičiau ištrinkite viską, ką ten įrašėte!“
„Tikrai ten nieko nėra!“ – ėmė dievagotis vyrukai.
„Taip, - pasakė ji, tarsi spyruoklė pašokdama nuo kėdės. – Jei nenorite gražiuoju ištrinti, padarysite tai bloguoju. Dabar jūs patys būsite sutrinti.“
Ir pernelyg veržliai savo trumpomis kojomis, kaip nuplikyta verdančiu vandeniu, išlėkė iš buto.
Užpuolė prostitutės bendrai
Žurnalistai ėmė bėgioti po butą, tarsi ryšininkai, dirbantys pogrindyje. Jiems tikrai nesinorėjo sudegti savo pačių suregztame plane. Apmaudu iki skausmo. Juk taip rūpestingai slėpė kamerą! Jais būtų didžiavęsis pats Jamesas Bondas. Žurnalistai ėmė karštligiškai slėpti atminties kortelę su skandalinga vaizdajuoste. Ir pagriebę daiktus puolė laukinių durų link. Tačiau tuo metu pasigirdo beldimas į duris: „Policija, atidarykit!“ Žurnalistai tarsi stulpai sustingo ties durimis.
„Greičiau atidarykite, ožiai, kol nesusprogdinome durų!“ – šaukė anapus durų kažkoks įsisiautėjęs smarkuolis.
Sprendžiant iš triukšmo už durų, jų ten buvo bent trys. Jie keikėsi, spardė metalines duris, mėgindami išlaužti jas. Reporteriai tikėjosi, kad kaimynai, išgirdę triukšmą, iškvies policiją. Arba jie patys supras, kad negerai elgiasi, nusibos belsti ir paliks ramybėje.
Žurnalistai stovėjo nei gyvi, nei mirę gal dešimt minučių, laukdami, kol galų gale stovintys anapus durų supras, kad nieko nėra namuose. Buvo girdėti, kaip vyrai dėl kažko tariasi. Panašu, jie ketino pasišalinti. Atrodė, kad vyrukai iš sostinės buvo išgelbėti! Tačiau staiga vieno jų kišenėje suskambėjo mobilusis telefonas. Iš netikėtumo vienas žurnalistų net sudrebėjo ir puolė į kambario gilumą, nuversdamas už jo nugaros stovėjusią taburetę.
Anapus durų pasipylė grasinimai su šaknimis išrauti jų daiktus ir padaryti moterimis. Už lango vakarėjo. Vargu, kad tie nieko nepešę galėtų geruoju nueiti. Per užuolaidėles eksperimento autoriai stebėjo liūdną vaizdą: kieme stovėjo juodos spalvos „Audi“ su užgesintais žibintais, o greta jos nervingai rūkė kažkoks nepatenkintas žmogysta.
Žurnalistams atrodė, kad kažkas liko budėti koridoriuje, nes į kambarį veržėsi dūmų tvaikas. Tik gerokai po vidurnakčio pamatę, kad mašina nuvažiavo, jie patyliukais atidarė virtuvės langą ir iššoko į lauką. Likusią nakties dalį praleido autobusų stotyje, o ryte, pirmuoju autobusu išvyko į sostinę.
Teisėsauga pramiegojo eksperimentą
Žurnalistai atliko jiems pavestą užduotį - „surinko“ merginas į viešnamį. Jei jų vietoje būtų buvę tikri suteneriai, beliktų tik išnuomoti Maskvoje butą, sumokėti policijai už „stogą“ ir ramiai įkurti dar vieną nelegalų viešnamį.
Beje, reporteriai manė, kad juos sulaikys Ivanovo miesto teisėsaugos pareigūnai. Visos merginos suprato skelbimo turinį, bet policija visai nereagavo. Žurnalistai neslepia, jei juos būtų susėmę, būtų reikėję labai pasistengti, kad išsisuktų.
Tačiau aišku viena, kad sutenerio darbas – tai ne tik šalia gražios merginos, bet ir nuolatinė rizika.
Jie neįkūrė viešnamio, tačiau įsitikino, kad tarp pretendenčių nebuvo merginų, turinčių aukštąjį išsilavinimą. Dauguma – merginos, dirbančios fabrikuose: siuvėjos, valytojos, virėjos, sanitarės, dažytojos. Taip pat paaiškėjo, kad pagrindinė jų profesijos keitimo priežastis – nuobodulys ir noras paįvairinti gyvenimą.
Todėl kol Rusijos teisėtvarkos pareigūnai rimtais veidais „kovoja“ su prostitucija, šis verslas kasdien didina apyvartą.
