A.Sharono būklė pablogėjo, trinka jo „gyvybinių organų“ veikla, ketvirtadienį pranešė ligoninė, kurioje jis guli nuo 2006 metų sausio 4 dienos, kai jį po insulto ištiko koma.
Šio 85 metų politiko karjera – išskirtinė ir prieštaringai vertinama – truko daugiau kaip pusę amžiaus, ir jos tikslas buvo ginti šalies saugumą.
A.Sharonas kartą apsisprendė laikytis įsitikinimo, kad Izraeliui reikia atsiskirti nuo palestiniečių ir vienašališkai nuspręsti dėl savo sienų. 2005 metų rugsėjį, po 38 metus trukusios okupacijos, išvedęs Izraelio pajėgas ir naujakurius iš Gazos Ruožo, A.Sharonas paliko savo dešinės pakraipos partiją „Likud“ ir įkūrė centristų partiją, kuriai numatė įgyvendinti, jo nuomone, istorinę užduotį.
Tačiau, kai jį ištiko koma, Gazos Ruožo kontrolę perėmė islamistų judėjimas „Hamas“, kuris 2007-ųjų birželį sutriuškino jėgas, lojalias nuosaikiam palestiniečių prezidentui Mahmudui Abbasui, ir kuris iš esmės įsteigė islamistų teritoriją Izraelio pasienyje.
A.Sharonas taip pat garsėja prieštaringai vertinama Izraelio 1982 metų invazija į Libaną, per kurią žuvo maždaug 20 tūkst. žmonių.
2006 metais, po 34 dienas trukusio karo tarp Izraelio ir šiitų kovotojų grupuotės „Hizbollah“, tarpininkaujant Jungtinėms Tautoms (JT) Libane įsigaliojo ugnies nutraukimas. Pati „Hizbollah“ buvo įkurta po 1982 metų invazijos, kuriai A.Sharonas vadovavo kaip gynybos ministras.
A.Sharonas gimė 1928 metų vasario 27 dieną britų valdytoje Palestinoje. Jo tėvai buvo iš Baltarusijos.
Pats save jis vienu žodžiu apibūdino autobiografijos pavadinimu: „Karys“.
Pirmą kartą premjeru jis buvo išrinktas 2001-ųjų vasarį, keliais mėnesiais anksčiau apsilankęs Al Aksos mečetės komplekse Jeruzalėje, kurį žydai vadina Šventyklos kalnu. Tas apsilankymas ir musulmonams, ir judėjams šventoje vietoje išprovokavo antrąjį palestiniečių sukilimą.
Nors jo administracija iš pradžių buvo laikoma didžiausia jėgos šalininke per Izraelio istoriją, mažiau nei po ketverių metų ji išvedė iš Gazos Ruožo pajėgas ir iškeldino iš ten naujakurius.
Nesutaikomi priešai
Šitas atsitraukimas iš 1967 metais okupuotos palestiniečių teritorijos pelnė A.Sharonui pagyrų visame pasaulyje, bet nesutaikomais priešais pavertė buvusius draugus ir sąjungininkus dešiniųjų nacionalistų stovykloje.
Tačiau niekas negalėjo išteisinti A.Sharono jo priešininkų palestiniečių akyse. Kai jis 2006-aisiais patyrė insultą, netrukus „Hamas“ pareiškė, kad Artimiesiems Rytams bus geriau be jo.
Panašiai ir jo kritikai iš Izraelio dešiniųjų laikė jį išdaviku, kurio strategija padėjo perduoti valdžią Gazos Ruože judėjimui „Hamas“.
A.Sharonas išgarsėjo Izraelio karuose su arabų valstybėmis - represalijomis ir tendencija viską daryti pagal savo norus.
Jis buvo generolas per 1967 metų Šešių dienų karą, o 1973-iaisiais buvo atšauktas iš atsargos dalyvauti Jom Kipuro kare, kurio metu jo pajėgos kirto Egipto Sueco kanalą.
Dėl stiliaus ir sudėjimo „buldozeriu“ vadintą A.Sharoną arabai prisimena kaip „Beiruto skerdiką“ – dėl palestiniečių pabėgėlių žudynių Sabroje ir Šatiloje, kurias, stebint izraeliečių pajėgoms, vykdė viena Libano grupuotė.
Tai galiausiai kainavo jam postą – jis buvo priverstas atsistatydinti, nes buvo laikomas „netiesiogiai atsakingu“ už minėtą žudymą.
Tačiau jis liko ministrų kabinete ir atkūrė savo reputaciją, pirmiausia – kaip infrastruktūros, o paskui – kaip užsienio reikalų ministras, o 2000-aisiais tapo „Likud“ lyderiu.
2005 metų lapkritį jis išėjo iš „Likud“ ir įkūrė naują partiją „Kadima“, nusivylęs radikaliųjų pažiūrų šalininkais, kurie nepritarė pasitraukimui iš Gazos Ruožo ir bet kokioms tolesnėms nuolaidoms okupuotame Vakarų Krante.
Tai padaręs A.Sharonas iš esmės performavo Izraelio politinį kraštovaizdį.
Jo lošimas pasiteisino per 2006 metų kovo rinkimus, kai „Kadima“ pateko į Izraelio istoriją kaip pirmoji nauja partija, laimėjusi pirmuosius savo rinkimus.
Tačiau jo asmeninį gyvenimą paženklino tragedija. Pirmoji žmona Margalith žuvo per automobilio avariją 1962 metais.
Antroji A.Sharono žmona – Margalith jaunesnioji sesuo Lily – mirė nuo vėžio 2001 metais, o vienas iš trijų jo sūnų 1967-aisiais mirė po nelaimingo atsitikimo, žaisdamas su tėvo šautuvu.
