– Kodėl nenorite atskleisti savo tapatybės?
– Izraeliui nepatinka žmonės, kurie kritikuoja jo veiksmus ir pasisako už Palestinos nepriklausomybę, palestiniečių teisę patiems spręsti, kaip gyventi, ir pabėgėlių sugrįžimą.
Lygiai kaip Izraelis neįleido užsienio žurnalistų į Gazos Ruožą per 2008–2009 m. ataką prieš Gazos civilius, kai buvo nužudyta daugiau nei pusantro tūkstančio žmonių – šimtai iš jų vaikai, – nes nenorėjo, kad karo nusikaltimai būtų paviešinti visam pasauliui, taip ir dabar, atakos – ypač prieš humanitarinius darbuotojus – neslūgsta. Jei noriu ir toliau čia netrukdoma dirbti, esu priversta save tokiu būdu apsaugoti.
– Kurioje Palestinos ar Izraelio vietoje jūs gyvenate?
– Okupuotoje Jeruzalėje. Šį miestą Izraelis vadina savo sostine (ją okupavo 1967 metais per Šešių dienų karą), tačiau, pagal Jungtinių Tautų 1947 metų particijos (padalijimo) planą, Jeruzalė turėjo gauti specialų tarptautinio režimo miesto statusą.
Dėl šios priežasties daugelis pasaulio valstybių nepripažįsta Jeruzalės kaip Izraelio sostinės ir joje įsteigia tik konsulatus. Dauguma ambasadų yra Tel Avive. Jeruzalę palestiniečiai laiko savo sostine, tačiau Vakarų Kranto ir Gazos Ruožo gyventojams leidimai ją aplankyti išduodami retai.
– Kas jus atvedė į tą kraštą – darbas, meilė, idėja ar kitos aplinkybės?
– Meilė žmogaus teisėms ir nepakantumas neteisybei.
– Kiek laiko esate susijusi su tuo kraštu, kiek laiko ten gyvenate?
– Lankausi čia trečią kartą, kiekvieną kartą užsibūnu po tris mėnesius – tiek, kiek leidžia turistinė viza. Izraelis kontroliuoja visas Gazos Ruožo ir Vakarų Kranto sienas, tad jis ir sprendžia, kas ir kiek laiko bus įleistas ar išleistas, o kas ne.
– Kaip dabartinę situaciją nusakytumėte savo draugams?
– Ji nėra nauja – tai dešimtmečius trunkanti karinė kolonialistinė kampanija. Nėra ta padėtis ir labai sudėtinga, atvirkščiai – viskas labai paprasta: Izraelis nelegaliai okupuoja istorinę Palestiną, palestiniečiai ginasi ir bando likti gyvi.
Tarptautinėje teisėje numatyta, kad okupuotos tautos turi teisę gintis bet kokiais metodais, įskaitant ir ginkluotą rezistenciją. Čia galime atminti mūsų partizanus, kurie į miškus išėjo ne taikos plakatais nešini; arba Lotynų Amerikos, Afrikos, Azijos išsivadavimo nuo kolonializmo judėjimus, kuriuose nestigo pačių įvairiausių kovos už laisvę metodų.
O Gazoje Izraelis vykdo genocidą, ir visos kalbos apie kovą su terorizmu yra tik figos lapas. Izraelio veiksmai Gazoje – jau beveik dešimtmetį trunkanti absoliuti blokada, mokyklų, vaikų darželių, mečečių, ligoninių, civilių gyventojų namų bombardavimas, draudimas laisvai atvykti ar išvykti (net ir gyvybei svarbiam gydymui užsienyje) – atitinka genocido apibrėžimą. Situacija Gazoje šiuo metu yra kritinė. – Kokius argumentus pateiktumėte gindama Palestinos poziciją?
– Istorinius faktus ir tarptautinės teisės susitarimus: Izraelis nelegaliai okupuoja Palestiną; perkeldamas nelegalius žydų kolonistus į Vakarų Krantą, pažeidžia Ketvirtąją Ženevos konvenciją, kuri draudžia į okupuotą teritoriją perkelto populiaciją.
Izraelis sistemiškai pažeidinėja palestiniečių žmogaus teises: teisę į gyvenimą, laisvę judėti, religiją, vandenį, apsaugą, ir t.t; okupuotos tautos turi teisę priešintis okupacijai.
- Kuo kaltintumėte Izraelį?
- Palestinos okupacija ir tarptautinės teisės nepaisymu; nuolatiniais žmogaus teisių pažeidimais; neapykantos kurstymu; genocidu.
- O gal jūs nesate užėmusi jokios pozicijos?
Tas, kas neteisybės akivaizdoje neužima jokios pozicijos, palaiko agresorių. Kai mes buvome Sovietų Sąjungos okupuoti, kaip reagavome į tuos, kurie mūsų klausimu tylėjo, „neužėmė jokios pozicijos"? Kaip juos - ar mus dabar - teis istorija?
- Ką apie konfliktą mano jūsų draugai, šeima, artimieji?
– Pastebiu, kad žmonėms Lietuvoje trūksta informacijos apie tai, kas iš tikrųjų vyksta Palestinoje ir Izraelio nusikalstamus veiksmus joje. Tikime Izraelio propaganda, tarsi ji būtų tiesa, tačiau toks ir propagandos tikslas.
Mano lietuviškas socialinis ratas – šeima, artimieji bei draugai – kartais taip pat papuola į propagandos pinkles, tačiau apskritai esame laisvę mylintys žmonės, ypač dėl to, kad patys kentėjome po okupacijos jungu. Todėl suprasti ir palaikyti Palestinos laisvės siekį man ir mano artimiesiems yra daugiau, nei savaime suprantama. Tiesiog kitaip negali būti.
– Kokios nuotaikos Palestinos žmonių?
– O kokios jos gali būti, kai visas tavo gyvenimas okupuotoje protėvių žemėje yra nuolatinė, niekad nesibaigianti kova už būvį? Kiekvieną akimirką okupacinė kariuomenė gali tave pagrobti, patupdyti į kalėjimą neribotam laikui ir be jokių kaltinimų ar teismo, o galbūt tiesiog tave gatvėje nušauti.
Tavo judėjimo laisvė yra apribota ne tik prie sienos (privalai gauti leidimą išvykti, kuris išduodamas arba ne, dažniau – ne), bet ir savo paties mieste ar kaime, kai patikros punktuose tave apžiūrinėja ir iš tavęs tyčiojasi aštuoniolikiniai Izraelio kareiviai ir tik nuo jų malonės priklauso, ar pasieksi laiku savo kelionės tikslą, ar įstrigsi kelioms valandoms tiesiog taip, šiaip sau, už nieką. Arba galbūt šią naktį tavo kaimą Izraelio kariuomenė atakuos, šaudydama tikromis ar plastiku apvyniotomis kulkomis, mėtys garsines granatas ir paleis ašarines dujas.
Tau neleista pačiam spręsti, kaip gyventi savo gyvenimą. Ir ateitis labai miglota. O palestiniečiai yra nuostabūs žmonės. Jų kantrybė, širdingumas, svetingumas neturi ribų. Ir juokauti jie labai mėgsta, ypač juodąjį humorą, kai kalbama apie okupaciją, kuri įsiliejusi į kiekvieną jų gyvenimo aspektą. Tokių nuostabių žmonių niekur kitur nesu sutikusi. Paskutinį skatiką atiduos, jei tik kitas bus didesnėje bėdoje nei pats.
– Ar diskutuojate apie tai su izraeliečiais?
– Apie 20 proc. Izraelio piliečių yra palestiniečiai, tačiau valstybė juos laiko antrarūšiais piliečiais ir yra sukūrusi dešimtis diskriminacinių įstatymų. O dėl žydų izraeliečių – esu sutikusi puikių žmonių, tačiau dauguma piliečių yra sionistinių (etnokratinių kolonijistinių) pažiūrų.
Pastarosios apklausos rodo, kad apie 80 proc. Izraelio piliečių palaiko dabartinę genocidinę valdžios politiką Gazoje. Jei žmogus tvirtai tiki, kad teisinga ir reikalinga žudyti vaikus ir bombarduoti ligonines, kaip gali su juo turėti vaisingą diskusiją?
Gerbiu tuos, kurie pasisako prieš Gazos genocidą, tačiau to negana – okupacinė visuomenė turi reikalauti tos okupacijos pabaigos, nes ji yra opresorius ir ant jos pečių krinta atsakomybė. Dabartinis Gazos genocidas yra tik tęsinys, labai žiaurus, labai intensyvus, kolonistinės Izraelio politikos, kuri išsišaipiusi iš visų įmanomų moralės bei tarptautinės teisės normų, viešai tęsiama. O tai įmanoma tik todėl, kad tokios valstybės kaip JAV ar Europos Sąjunga tyliai - arba garsiai - tam pritaria.
- Ar iš viso šiuo metu įmanomas dialogas – galbūt abi pusės tik mėtosi kaltinimais?
-Dialogas bus įmanomas tuomet, kai jėgos bus lygios. Šiuo metu turime okupantą ir okupuotąjį. Turime ketvirtą galingiausią pasaulio armiją prieš savadarbes raketas ir akmenis į tankus mėtančius vaikus. Turime Palestiną, kurią palaiko pasaulio žmonės, ir turime Izraelį, kurio užnugaryje - karinė pramonė, JAV, Europos Sąjunga, kai kurie arabų šalių režimai, bei dauguma pasaulio žiniasklaidos. Ar jėgos lygios? Absoliučiai ne.
- Ar jums pavyko ginčo, pokalbio metu pakeisti kieno nors nuomonę, priversti susimąstyti apie savo nusiteikimą, išankstinę nuomonę?
-Aš visgi tikiu, kad, sužinoję tiesą, o ne Izraelio skleidžiamus melus ir pasiteisinimus (pvz., neva jie negirdėję tų trisdešimties kartų, kai Jungtinės Tautos juos perspėjo nebombarduoti JT mokyklos, nes ten slepiasi šimtai moterų ir vaikų) žmonės paklus savo laisvės ir teisingumo instinktui. Man nesuvokiama, kaip kažkas XXI amžiuje, kai esame tiek žiaurybių savo istorijoje patyrę, vis dar stoja agresoriaus pusėn. Kaip galima pateisinti genocidą ir atvirą karinį kolonializmą? Tačiau tam reikia laiko. Ir drąsos pripažinti tiesą, kuri prieš mūsų visų akis. Tik mes užsimerkę.
- Kokie dabartinio konflikto tikslai – deklaruojami viešai ir tie, apie kuriuos numano ten gyvenantys žmonės?
-Viešai Izraelis skelbiasi ginantis save nuo „teroristų" (t.y. „Hamas“). Iš tiesų tai tik dar vienas žingsnis kolonijistiniame Izraelio projekte Palestinai. Be to, vienintelis, kas tikrai laimi iš dabartinių skerdynių, kuriose jau nužudyta daugiau nei du tūkstančiai palestiniečių (dauguma jų civilių) - tai Izraelio bei JAV karinė pramonė.
Jų akcijos biržose tik kyla - nauji ginklai, išbandyti ant gyvų kūnų, jau neša ir dar atneš ateity dideliausius pelnus. O palestiniečiai savadarbėmis raketomis ginasi nuo Izraelio atakų. - Kaip manote, kodėl tiek daug žmonių palaiko Izraelį, o ne Palestiną?
- Izraelis sugebėjo pakeisti situacijos suvokimo kampą: jis save pateikia ne kaip agresorių, o kaip „teroristų" auką. Tokiu būdu laimi simpatijas - juk kas gali teroristus palaikyti? Nekalbama apie kontekstą, kuriame „Hamas“, kitos rezistencijos grupuotės ar pavieniai asmenys, ir apskritai palestiniečių visuomenė, egzistuoja. Tas kontekstas yra jau kiek dešimtmečių trunkanti karinė okupacija su visais jos kasdieniais trukdymais laisvai gyventi ar apskritai - gyventi.
Be to, Izraelis turi labai stiprų užnugarį - jau minėtas JAV bei didžiąją dalį pasaulio žiniasklaidos - tad jam lengva manipuliuoti pasauline nuomone. Palestiniečiai, kita vertus, savo pusėje turi tiesą. Kas galų gale laimės - tiesa ar galia?
- Kaip atrodo jūsų diena?
- Seku naujienas iš Gazos ir prarandu tikėjimą žmonija. Kitu laiku dirbu savus darbus.
- Kaip žmonės reaguoja atakų metu – kaip jie turi elgtis ir elgiasi?
-Jei kalbat apie atakas Gazoje, joje niekur ir niekam nėra saugu. Niekad nežinai, ar dar būsi gyvas ateinančią valandą. Vakarų Krante Izraelio kariuomenės atakos nesiliauja nuo okupacijos pradžios - naktiniai reidai, įvairios amunicijos ir dujų šaudymas į beginklius civilius. O, pavyzdžiui, Tel Avive ar nelegaliose Izraelio kolonijose Vakarų Krante pasigirdus sirenai visi privalo bėgti į bunkerius ar slėptuves. Palestiniečiai tokių išankstinių įspėjimo sistemų neturi. - Ar vyksta Palestinoje ir elementarūs dienos darbai – kažkas juk turi iškepti duonos, pamaitinti vaikus?
- Gyvenimas Vakarų Krante vyksta kaip ir vykęs - ir duoną kepa, ir vaikus maitina, ir gėles laisto, ir su draugais susitinka. Tik pavojus nuolat šalia - ar kariuomenė puls šiąnakt? Ar ryt? - Ar galintys sau leisti bėga iš Palestinos?
- Pirma, pabėgti daugeliui nėra išeitis dėl ideologinių priežasčių: jei visi pabėgs, kas liks ginti tėvynės? Antra, Izraelis kontroliuoja sienas, tad ar bus leista išvykti ir paskui sugrįžti, niekad negali būti tikras.
Trečia, Gaza yra didžiausias pasaulyje kalėjimas po atviru dangumi; iš jos išvykti yra veik neįmanoma. Žinau atvejų, kai, pavyzdžiui, Kanados pasus turinčios palestiniečių šeimos buvo Kanados ambasados paliktos likimo valiai, kai jų namai buvo subombarduoti ir jos panoro išvykti į Kanadą.
- Kaip patys palestiniečiai vertina „Hamas”, jos veiksmus?
- Įvairiai. „Hamas“ yra politinė partija, laimėjusi rinkimus Gazoje ir turinti narių Gazoje bei Vakarų Krante. Žmonės Gazoje, kiek žinau, palaiko rezistenciją. Ne konkrečiai „Hamas“ ar kitas grupes, o rezistenciją Izraelio agresijai ir okupacijai.
Vakarų Krante kitų politinių partijų - „Fatah“, PFLP, DFLP - rėmėjai taip pat nėra vieningi „Hamas“ atžvilgiu. Tačiau sutaria veik visi, jog priešintis okupacijai yra vienintelis kelias. Koks jis - su ginklu ar balandžiu rankoj - jau kiekvieno asmeninis reikalas.
- Kuo pasaulis galėtų padėti šioje situacijoje, ar, jei panorėtų, Palestinai?
- Pirmiausia turėtų nuoširdžiai trokšti žinoti tiesą - tai, kas vyksta iš tikrųjų, o ne kas mums teigiama, kad vyksta. Paprasčiausias dalykas, kurį jie gali nuveikti Palestinos labui - tai boikotuoti Izraelio produkciją, nes iš jos eksporto gaunami pelnai sumoka už kulkas ir bombas, kuriomis žudomi vaikai Gazoje.
Pasauliniu mastu visuomenės privalo daryti spaudimą savo vyriausybėms, kad jos pasmerktų Izraelio nusikaltimus, nustotų Izraelį maitinti ginklais, pritaikytų sankcijas ir visus atsakingus už nusikaltimus žmonijai bei karo nusikaltimus atvesdintų į Hagą, į Tarptautinį Kriminalinį Teismą.
