Saulėtą rudens šeštadienio popietę maždaug pustrečio šimto žmonių ramiai kopė Ontakės kalno šlaitais ir grožėjosi raustančiais lapais.
Žygeiviai nė neįsivaizdavo, kad daugiau nei 35 metus snaudęs ir grėsmės nekėlęs ugnikalnis jau bunda po keliautojų kojomis.
Jis išsiveržė staiga ir su trenksmu į aplinką išspjovė galingą pliūpsnį susikaupusių dujų. Žmonėms ant galvų pasipylė akmenų kruša, viską nuklojo dusinantys vulkaniniai pelenai.
Žmonės suskubo bėgti, tačiau tai daryti sekėsi vis sunkiau – nuo tirštų dūmų aplinkui aptemo ir darėsi nelengva kvėpuoti.
Sudėtingą paieškos operaciją dar vykdantys gelbėtojai jau konstatuoja: dviem šimtams žmonių pavyko pabėgti, bet krintantys akmenys ir dusinantys pelenų debesys pasiglemžė 36 keliautojų gyvybę.
Kitų dingusiųjų toliau ieškoma, tačiau Ontakės ugnikalnis vis dar spjaudosi. Tai labai apsunkina gelbėjimo operaciją.
Bėgo nuo mirties
Ontakės papėdėje įsikūrusioje šventykloje dirbantis Shinichi Shimohara pasakojo, kad jis jau kopė į kalno viršų, kai pasigirdo stiprus vėjo kauksmas ir į griaustinį panašūs trenksmai. Juos sukėlė besiveržiantis ugnikalnis.
„Kurį laiką aš girdėjau, kaip griaudėja, – teigė Sh.Shimohara. – Netrukus žmonės ėmė leistis nuo šlaitų žemyn. Jie visi buvo apiberti pelenais, visiškai balti. Aš pamaniau: „Tai turėtų būti išties rimta.“
Žemiau buvę turistai pradėjo kopti žemyn nuo šlaito iš karto po pirmųjų pelenų pliūpsnių.
Kiti keliautojai kurį laiką slėpėsi stichijos niokojamose kalnų trobelėse.
Vienoje tokioje trobelėje dirbęs Seiichi Sakurai pasakojo, kad stengėsi padėti žmonėms kaip įmanydamas, tačiau visų jų išgelbėti vis tiek nepavyko.
„Pelenai krito be paliovos. Kai kuriuos žmones jie palaidojo gyvus, bet negalėjau jiems padėti, tik radijo ryšiu apie juos pranešti gelbėtojams“, – sakė vyras.
Prisimena košmarą ant šlaitų
Ontakės išsiveržimą išgyvenę žmonės akimirkas, kurias praleido ant ugnikalnio šlaitų, prisimena kaip baisiausią košmarą.
„Dūmai sklido per greitai. Buvo neįmanoma nuo jų pabėgti“, – pasakojo vienas išsigelbėjęs turistas.
„Kai kurie žmonės nejudėjo, buvo įstrigę pelenuose iki kelių, mačiau du žmones, kurie atrodė jau mirę“, – pridūrė kita išsiveržimo liudininkė.
Dar viena moteris prisiminė, kaip slėpdamasi trobelėje girdėjo netoliese po akmenų kruša pakliuvusio vyro aimanas.
„Kažkokiam vyrui akmenys buvo pataikę į nugarą. Jis nuolatos kartojo „skauda, skauda“, bet po pusvalandžio jo balsas nutilo“, – prisiminė japonė. Ant kalno buvo ir vaikų.
Vienas turistas teigė matęs, kaip išsigandęs berniukas klykė: „Karšta!“ ir „Aš negaliu kvėpuoti!“ Netrukus šauksmai nutilo, pelenų debesys užklojo viską, pasidarė tamsu ir mirtinai tylu.
Viena vyresnio amžiaus moteris kūkčiodama pasakojo, kad tuo metu ant kalno buvęs sūnus jai paskambino iš karto, kai tik ugnikalnis ėmė spjaudyti akmenis ir pelenus.
„Jis pasakė, kad įvyko ugnikalnio išsiveržimas. Ir tarė: „Viskas baigta. Aš mirštu.“ Tada ryšys nutrūko“, – pasakojo sūnaus gedinti motina.
Prognozuoti sunku
Japonijos meteorologijos agentūra nuolat stebi visus 47 aktyvius šalies ugnikalnius, kurie, kaip manoma, išsiverš ateinančiais dešimtmečiais. Tačiau vulkanologas Toshitsugu Fujii pripažįsta – tiksliai numatyti išsiveržimus labai sunku.
Vyras pasakoja, kad sprogimai ugnikalnio krateriuose, sukelti ten susikaupusių garų, dažnai įvyksta nepastebėjus jokių pavojaus ženklų.
„Žmonės gali sakyti, kad mes paprasčiausiai nesugebėjome laiku įspėti apie išsiveržimą.
Nors rugsėjį buvo žemės drebėjimų, jie ne visada padeda įspėti nelaimę, – kalbėjo T.Fujii. – Tokia realybė – mūsų žinios ribotos.“
Dabar agentūra praneša, kad ugnikalnis vis dar nenurimęs. Į orą jis toliau spjaudo pelenų pliūpsnius, kai kur jų sluoksnis jau siekia pusę metro, todėl gelbėtojams ieškoti dingusiųjų darosi vis sunkiau.
Paieškas tenka stabdyti ir dėl pavojaus apsinuodyti – aplink ugnikalnį kaupiasi nuodingosios dujos, o gelbėtojai praneša, kad visur tvyro labai stiprus sieros tvaikas.
Dingusiųjų artimieji kantriai laukia naujų gelbėtojų pranešimų netoliese esančio miestelio rotušėje, bet jų viltis laidoja nuolatos augantis vulkaninių pelenų sluoksnis.
Pavojingiausi pasaulio ugnikalniai
Etna (nuotr.) – didžiausias veikiantis Europos ugnikalnis, esantis Sicilijos saloje, Italijoje. Etnos šlaitai – vienos tankiausiai gyvenamų Sicilijos vietovių, tačiau paprastai gyventojų ugnikalnio lavos upeliai nepasiekia.
Fudžio kalnas – Japonijos simboliu tapęs ugnikalnis, esantis Honšiū saloje. Senieji Japonijos gyventojai šį kalną laikė šventu, o pastarąjį kartą jo išsiveržimas užfiksuotas 1707 m. Japonijos vulkanologai spėja, kad per ateinančius dešimtmečius šis ugnikalnis gali išsiveržti dar kartą.
Krakatau – aktyvus ugnikalnis Indijos vandenyne, įsiterpęs tarp Indonezijos salų. Ugnikalnis išsiveržia netikėtai, bet labai stipriai. Kai pastarąjį kartą tai padarė 1883 metais, sprogimo garsas buvo girdimas už 5 tūkst. kilometrų.
Hekla – vienas aktyviausių ugnikalnių Islandijoje. Nuo 874 metų įvyko per 20 jo išsiveržimų. Pastarąjį kartą – 2010-aisiais.
Mauna Loa – vienas iš penkių ugnikalnių, sudarančių Havajų salą. Tai yra didžiausias planetos ugnikalnis, matuojant nuo papėdės iki viršūnės. Jis nuolat stebimas dėl galimo išsiveržimo, nes nustatyta, kad po juo esantis magmos židinys vis pildosi.
Jeloustouno kaldera – JAV Jeloustouno nacionaliniame parke stūksantis superugnikalnis. Per 2,1 mln. metų buvo išsiveržęs tik tris kartus, tačiau dabar baiminamasi, kad jis išsiverš dar sykį. Mokslininkai teigia, kad tokiu atveju du trečdaliai JAV teritorijos taptų netinkami gyventi dėl nuodingo oro, o tūkstančių kilometrų spinduliu pasklistų trijų metrų storio pelenų sluoksnis.
