Paryžiuje, vos už 5 minučių kelio pėsčiomis nuo „Charlie Hebdo“ redakcijos gyvenanti Giedrė pati yra humoristė – prieš ketverius metus aktorystę iškeitė į juodąjį humorą ir sėkmingai linksmina prancūzus iš pažiūros lyriškomis, tačiau itin kandžiais tekstais pasižyminčiomis dainomis. Jos tekstuose – ir pedofilija, ir prostitucija, ir rasizmas, ir kitos aštrios, ne visiems patinkančios temos.
Piešinys įgijo naują prasmę
Žuvusieji karikatūristai buvo Giedrės draugai. „Aš su jais susipažinau prieš ketverius metus, kai tik pradėjau dainuoti. Su vienu iš jų, vos pradėjusi karjerą, susitikau radijo laidoje. Ėmėme dažnai bendrauti , jis mane pakvietė susitikti su visais kitais“, - pasakojo atlikėja.
Ji atėjo į susirinkimą „Charlie Hebdo“ redakcijoje - satyrines dainas kurianti atlikėja svarstė galimybę rašyti tame žurnale. Ten buvo ir Jeanas Cabut, arba tiesiog Cabu. Jis ir nupiešė merginos karikatūrą.
„Po susirinkimo jis man davė tą piešinį. Iš karto save atpažinau“, - prisipažino Giedrė.
Šiandien, po visko, kas įvyko, ta karikatūra merginai įgijo dar gilesnę prasmę. „Kai visa tai įvyko, aš buvau namuose, sekiau įvykius per televiziją.
Pradžioje pranešė, kad kažkas įsiveržė ir pradėjo šaudyti – buvo baisu. Po to pasirodė informacija, kad yra žuvusiųjų – buvo dar baisiau. O kai ištarė žuvusiųjų pavardes – sunku net apibūdinti, ką jaučiau.
Vienas pirmųjų dalykų, kurį padariau – nuėjau pažiūrėti į tą piešinį. Ir žinau, kad visi mano pažįstami, kuriuos kokiomis nors aplinkybėmis buvo nupiešęs Cabu, padarė tą patį. Ėjo knistis po stalčius ir ieškojo tų piešinių“, - pasakojo ji.
Šaipysis ir iš islamistų
Nužudytieji „Charlie Hebdo“ redakcijos nariai atstovavo unikalų kalbėjimo būdą, savo pačių sugalvotą, kokiu daugiau niekas nekalbėjo – tad teroristai, pasak Giedrės, norėjo nužudyti ne tik juos, bet ir tą kalbos formą. Dabar tiesiog privalu kitiems pratęsti tą darbą.
„Ar yra tekę dainuoti apie pranašą Mahometą?“ - paklausiau. Ne, šia tema lietuvaitė nėra juokavusi, bent jau kol kas. Po tragedijos kai kurie pažįstami sunerimę pradėjo jai sakyti - atsargiau su humoru.
„Visi aplink mus pradėjo tai sakyti. Bet aš manau, kad atvirkščiai – reikia gal net ir daugiau sakyti to, ko niekas nenori girdėti. Nes jeigu dabar pradėsim tylėti – tai reikš, kad bijome.
O jeigu tu bijai – tai reiškia, kad jie laimėjo. Negalima leisti laimėti žmonėms, kurie yra prieš laisvę sakyti tai, ką nori“, - dėstė humoristė, nenusiteikusi pasiduoti.
„Ar po viso šito išdrįstumėte dainuoti apie musulmonus?“ - paklausiau. „Manau, kad taip – šiandien dar daugiau negu vakar“, - atsakė ji. Kovoti su gitara, pieštuku, skulptūra – kur kas garbingiau, nei kovoti su ginklais.
Įžeisti nebijo
Lietuvė suvokia juokaujanti apie dalykus, kurie kitiems nejuokingi. Tačiau mano, kad tai daryti reikia, net jeigu ką nors savo humoru įžeidi.
„Visada bus žmonių, kurie įsižeis dėl vienų dalykų, kiti įsižeis dėl kitų. Tuomet reikia nusistatyti – arba apie viską galima juokauti, arba išvis apie nieką. Jeigu pradėsi galvoti apie žmones kaip individualius asmenis, bus labai sunku ką nors kurti.
Pradėsi galvoti: „Jeigu aš dabar parašysiu satyrinę dainą apie išprievartavimą – visiems tiems, kurie buvo išprievartauti, bus liūdna. Geriau rašysiu juodo humoro dainą apie rasizmą. Bet tada visi juodaodžiai įsižeis – apie tai irgi negaliu rašyti“.
Visą laiką bus temų, kurios ką nors pasaulyje įžeis. Menininko misija yra būti aukščiau visų tų debatų ir tiesiog sakyti, ką nori. Reikia pasitikėti žmonėmis – kad jie nėra tokie kvaili, ir kad jie visą laiką gali suprasti, koks tai yra humoras“, - aiškino Giedrė.
