Šį vaizdą matė daugelio šalių karo pabėgėliai: paskutinis žvilgsnis į apgriautus arba dar sveikus savo namus ir spartus žingsnis iki stoties. Autobusais ar kitomis transporto priemonėmis nuo karo bėgantys žmonės skuba palikti namus, kuriuose praleido galbūt ne vieną dešimtmetį. Su savimi pasiima tik būtiniausius arba brangiausius daiktus – tikisi, kad greitai galės sugrįžti.
Vien XX amžiaus karų istorija rodo, kad šioms viltims dažniausiai būna nelemta išsipildyti. Jei bėgi iš karo veiksmų zona virtusių namų, tikimybė, kad galėsi kada nors sugrįžti lieka nedidelė.
Tad iš Debalcevės, kurią bei apylinkes vis dar kontroliuoja ukrainiečių pajėgos, bet apsupo separatistų pajėgos visomis įmanomomis priemonėmis stengiasi pasprukti tie, kurie nebegali daugiau kęsti karo baisumo, psichologinio spaudimo. Ištrūkti iš „Debalcevės katilo“ gali tik civiliai – ukrainiečių kariai mėgina prasiveržti ginklu. Tad fronto linijoje atsidūrę ir iš jos sėkmingai pabėgę gyventojai pasakoja, kad jiems pavyko „ištrūkti iš tikro pragaro“.
Nenori keltis toli nuo namų
„Man – jau 70 metų ir mane nori į pionierių stovyklą išsiųsti? Nevažiuosiu!“, – Slovjankso autobuso stotyje garsiai šaukė nepatenkinta senolė. Čia atvežė evakuotus separatistų puolamų Avdejevkos ir Debalcevės gyventojus ir juos nori perkelti toliau. Yra ir pasirinkimai: traukiniais galit važiuoti į Kijevą, Cahrkovą ar kur kitur.
Daugelis perkeltųjų – pensininkai, daugiausiai vieniši. Vos kelios šeimos su vaikais. Važiuoti į Kijevą, kur siūlo pastogę ir maitinimą sutinka vienetai. Kai kurie renkasi Charkovą arba Dniepropetrovską. Daugelis, kaip ir minėta senolę, tiesiog nenori palikti gimtųjų vietų – traukinys į Kijevą su 18 vagonų stovi pustuštis.
Vis dėlto Slovjanskas – tik tranzitinis punktas, kur vietos visiems pabėgėliams jau nebėra. Iš „karštųjų taškų“ atvykusius autobusus atpažinsi lengvai – ant jų matomi užrašai „nereguliarūs reisai“.
Autobusų vairuotojai nenoriai leidžiasi į kalbas, kaip jiems pavyko ištrūkti iš karo veiksmų zonos, kaip jie kirto fronto liniją. Pabėgėliai irgi nekalbus. Sako važiavę ilgai, amt teko kelis sykius sustoti. Tik ne šiaip dėl keleivių gamtinių poreikių – laukta, kol pasibaigs apšaudymai. Kur važiuoja autobusas žinojo tik keleiviai.
Teikia ir psichologinę pagalbą
Iš Avdejevkos transportas nebevažiuoja jau dešimt dienų. Išvažiuoti neįmanoma. Savo automobiliais žmonės bijo sprukti – o jų ir neišleidžia. Be to, kelyje pasitaiko sviedinių išraustų duobių“, – pasakojo Avdejevkos gyventoja Natalija, kuri į Slovjanską atvyko autobusu.
„Mūsų mieste nėra elektros, vandens, ryšio. Parduotuvėse baigiasi visi produktai. Duoną į mūsų kaimą atveždavo kartą per savaitę ir iš karto išpirkdavo. Net jei kainos pakilo. Anksčiau už duoną reikėdavo mokėti 5,5 hrivinos ( 0,3 eur), o dabar – 7,5 (0,4 eur)“, – pasakojo Natalija.
Kita Avdejevkos gyventoja vardu Svetlana teigė, kad kai kurie vienoje gamykloje dirbantys žmonės čia ir nakvoja – taip saugiau.
„Važiuoti namo – pavojinga. Žmonės šiaip bijo išeiti į kiemą, stengiasi neužsibūti gatvėse“, – išgyvenimus pasakojo moteris. Tokia psichologinė įtampa greitai atsiliepia žmonių sveikatai.
„Pas mane ateina pensininkės su padidėjusiu kraujospūdžiu. Kai kurie netekę namų, nesiprausę mėnesį, nes nėra vandens. Kai kurie nesiorientuoja, kur yra perkelti“, – teigė savanoriaujanti psichologė Natalija Zolotariova.
Psichologinė ir kita pagalba teikiama čia pat, Slovjansko stotyje įrengtoje palapinėje. Čia galima sušilti, išgerti karštos arbatos. Bet kai kurie pabėgėliai aiškiai tikisi daugiau.
Gyventojų – trečdaliu daugiau
„Atvykome į Slovjanską prieš savaitę. Mūsų butą sunaikino artilerijos sviedinys. Laikinai persikėlėme į kitą vietą, bet ir ten dabar šaudo, gyventi neįmanoma.
Kol kas glaudžiamės pas giminaičius. Ieškojome buto nuomai, bet neužtenka pinigų. O pas mane dar trijų mėnesių kūdikis, tikėjausi, kad čia suteiks būstą ar duos pinigų“, – nusivylusi pasakojo iš karo zonos pabėgusi Jelena.
Vien nuo liepos mėnesio Ukrainos pajėgų išlaisvinto Slovjansko gyventojų skaičius išaugo 30 proc. Ir tai – tik oficialūs skaičiai. Juolab, kad atsinaujinus karo veiksmams pabėgėlių srautas vėl išaugo, būtent todėl dabar žmones stengiamasi autobusais arba traukiniais iškeldinti į kitus Ukrainos miestus.
Kai kuriuos pavyksta įtikinti persikelti į netoliese esantį Sviatogorską. Senolė, kuri bijojo, kad ją nori perkelti į nešildomą vaikų stovyklą nuramino, kad perkels į šiltą pensiono kambarį. Ji, kaip ir daugelis pabėgėlių tikisi, kad visas šis baisus karas – tik laikinas, kad jiems pavyks greitai grįžti į savo namus.
