Didžiausią baimę kėlusio žudiko maniako titulas K.Kotui iš dalies atrodo netinkamas, nes nuo abituriento rankos mirė tik du žmonės, o kelių kitų Krokuvos sadistų aukomis tapo keliolika ar net keliasdešimt aukų, rašo „Lietuvos rytas“.
Vis dėlto nė vienas kitas žudikas neturėjo pomėgio gerti gyvūnų kraują, nelaižydavo aukų kraujo nuo peilio ir neplanavo išžudyti viso miesto.
K.Koto išpažintis teisme apie gardžiavimąsi krauju ir žudymo teikiamą palaimą pašiurpino net visko mačiusius teisėsaugininkus, o nusikaltėlio smegenyse aptiktas auglys sukėlė nesibaigiančius medikų ginčus apie galbūt vampyrišką psichikos nukrypimą.
Kraupią legendą apie šio maniako siautėjimą 1965–1966 metais skatina ir bene kasmet bulvarinėje spaudoje pasirodantys krokuviečių pasakojimai, kad iš K.Koto tėvų buto niekaip nepavyksta išguiti vaiduoklio.
Pastumdėlis planavo kerštą
Teisme paklaustas, kodėl iš dešimties užpultų aukų nužudė tik dvi, K.Kotas pareiškė, kad iš tiesų siekė pribaigti visus. Bet pridūrė: kadangi visą gyvenimą buvo nevykėlis, nesugebėjo net vaikų nužudyti.
Be to, K.Kotas medikams prisipažino, kad dėl viduje susikaupusio pykčio nebesugebėjo normaliai gyventi ir troško keršyti visiems, kurie jį įžeidinėjo.
Tokiais jis vadino tėvus, kaimynus, kiemo vaikus, bendraklasius – visus, kurie jį nuskriaudė žvilgsniu, žodžiu ar elgesiu.
„Manęs niekas nemyli, todėl aš visų nekenčiu“, – teisme aiškino K.Kotas ir teigė, kad tokia neapykanta jo gyvenimą buvo pavertusi didele kančia, nes mintys apie kerštą neleido ramiai gyventi.
Vaikinas prisipažino, kad jį iš pusiausvyros išvesdavo net menkiausia kritika ar sarkastiškas žvilgsnis, tad jam buvo vis sunkiau suvaldyti norą keršyti.
Pirmą kartą įbedęs peilį bažnyčioje besimeldžiančiai senutei į nugarą vaikinas esą pajuto milžinišką palengvėjimą ir palaimą, o vėliau nuolat norėjo patirti tą patį jausmą. Mintyse Karolis kūrė planus išžudyti visas Krokuvos moteris, o tada jau imti keršyti ir vyrams.
Protą jaukė pavydas sesei
K.Kotas taip pat atskleidė, kad jo gyvenimas apvirto aukštyn kojomis, kai gimė aštuoneriais metais jaunesnė sesuo. Esą tėvai visą dėmesį ir meilę skyrė jai, o sūnų pradėjo bausti už mažiausius menkniekius.
Savo pyktį berniukas ėmė lieti ant naminių gyvūnų, kuriuos tėvai pirko paprašyti dukters.
Namiškiams nematant berniukas kankino katę, žiurkėnus, jūrų kiaulytę, o vasarą kaime su pasimėgavimu ėmė žudyti varles, varnas, ežius, kurmius, vištas, vėliau net veršiukus.
Be to, K.Kotas labai susierzino sužinojęs, kad dėl silpnos sveikatos nebus priimtas į karo mokyklą, nors visą laiką svajojo apie karo priešų žudynes.
Kaimo skerdykloje berniukas ryžosi paragauti skerdžiamų gyvulių kraujo. Jo skonis jam esą taip patiko, kad apsilankymai skerdykloje tapo kasdieniu ritualu kiekvieną vasarą.
Skerdikai stebėjosi miestiečio berniuko pomėgiu gerti šiltą kraują, tačiau K.Koto tėvams apie tai nieko nesakė.
Kraują berniukas ėmė laižyti ir nuo peilio, kuriuo užbadydavo varles ar peles paupyje.
Vienintelis draugas – peilis
Mokykloje priešiškas Karolio nusiteikimas aplinkinių atžvilgiu kasmet stiprėjo, nes bendraklasiai jį laikė keistuoliu ir jo nemėgo, užgauliojo, pravardžiavo.
Savo ruožtu K.Kotas keršydamas slapta skųsdavo bičiulius mokytojams, direktoriui. Per klasės išvyką į Osvencimo koncentracijos stovyklą kiti vaikai baisėjosi nacių žiaurumais, o Karolis, atvirkščiai, žavėjosi. Vėliau jis teigė svajojęs pats įsteigti tokią stovyklą savo priešams.
Bendraklasių pašiepiamas dėl prastų sporto rezultatų, Karolis pripažinimą nusprendė išsikovoti pasitelkdamas peilį.
Paauglys pradėjo kasdien į mokyklą nešiotis peilį ir ne tik pasakojo apie gyvūnų pjaustymą, bet ir demonstravo, kaip savo priešui perpjautų gerklę, durtų į širdį.
Karolio pasakojimais bendraklasiai netikėjo, tačiau juos iš tiesų glumino teiginiai, kad peilis yra geriausias jo draugas. Peilis K.Koto rankose didžiausią baimę kėlė mergaitėms.
Kai žaisdamos slėpynes jos netekdavo žado pamačiusios ašmenis, Karolis tarsi netyčia paliesdavo intymias merginų vietas. Tai sukeldavo audringas seksualines fantazijas – apie jas būsimasis maniakas pasakojo klasės draugams ir taip pelnė erotomano pravardę.
Tiesa, iš tikrųjų vaikinui meilės reikalai nesisekė – bendraklasės jo privengė. Tad Karolis ėmė nekęsti moterų ir svajojo visas jas išžudyti.
Krokuvą sukaustė baimė
Krokuvos policininkai tvirtina, kad prieš 50 metų vakarais į bažnyčią einančios moterys vidinėje palto pusėje įsisiūdavo skardos ar faneros gabalus. Taip jos siekė apsisaugoti nuo besimeldžiančioms senolėms į nugarą peilį suvarančio maniako.
Paniką mieste sukėlė būtent K.Kotas, per dvi savaites užpuolęs tris moteris, viena jų nuo dūrio į širdį mirė.
Policija kreipėsi pagalbos į miestiečius, tačiau pareigūnai niekaip negalėjo patikėti gyvų likusių moterų tvirtinimais, esą jas užpuolė moksleivis.
Tyrėjai spėjo, kad mokyklinę kepurę maniakas užsidėjo specialiai – kad juos suklaidintų. Karolio bendramoksliai iš Elektromechanikos technikumo juokais nuleido jo teiginius, kad jis panorėjęs irgi galėtų pasišvaistyti peiliu bažnyčioje. Jiems Karolis neišsidavė, kad po kiekvieno dūrio su pasimėgavimu nuo peilio laižydavo kraują.
Bandė nuodyti ir deginti
Išsigandęs gatvėse iškabintų skelbimų su prašymais padėti pagauti maniaką, Karolis nusprendė pakeisti žudymo techniką ir vaistinėje nusipirko arseno.
Jo vaikinas pribėrė į nugertus alaus butelius ir juos išstatė namų laiptinėse ir gatvėse ant palangių.
Tačiau K.Kotas persistengė: jis į butelius pripylė per daug arseno, todėl alus ėmė labai smirdėti ir juo niekas nesusigundė.
Tada K.Kotas bandė nunuodyti bendramokslę iš technikumo ir kiemo draugą. Bet mergina siūlomo apelsinų gėrimo, o bičiulis kavos atsisakė – irgi tik dėl to, kad per didelis arseno kiekis sukėlė negerą kvapą. Nusivylęs nepasisekusiais bandymais nunuodyti daugiau žmonių, paauglys sugalvojo kelti pražūtingus gaisrus ir padegė penkias laiptines. Vis dėlto ugnis visus penkis kartus buvo laiku užgesinta.
Aukomis ėmė rinktis vaikus
Nenuostabu, kad tuomet Karolis vėl iš savo slėptuvės išsitraukė peilį. Tik šįkart nusprendė aukomis rinktis ne pensininkes, o vaikus – taip tikėjosi suklaidinti teisėsaugininkus.
Taip ir buvo. Krokuvos policininkai ilgai nesuprato, kad senoles ir vaikus puldinėja tas pats maniakas.
Į vaikus Karolis pradėjo taikytis praėjus pusantrų metų nuo senolių subadymo – tada, kai byla dėl užpuolimų bažnyčiose buvo nutraukta kaip neištirta.
O medžioti mažamečius esą ėmė todėl, jog pyktis nebeleido užmigti naktimis, tad jis turėjo ką nors subadyti, kad atgautų ramybę.
Vienuolikametį Leszeką C. Karolis subadė peiliu pamiškėje, kai vaikas žingsniavo namo po pasivažinėjimo rogutėmis nuo kalno.
Teismo ekspertai aukos kūne aptiko 11 mirtinų dūrių ir padarė išvadą, kad tai maniako, žudančio dėl malonumo, darbas.
Po dviejų mėnesių Karolis vienoje laiptinėje peiliu subadė septynmetę Malgorzatą P., kurią tėvai pasiuntė iš pašto dėžutės parnešti laikraščių.
Mergaitė per stebuklą liko gyva, o Krokuvą vėl sukaustė baimė dėl žudiko maniako siautėjimo.
Žudiką išdavė mylimoji
Karolį policijai išdavė keleriais metais vyresnė Dailės akademijos studentė Danuta W. – pirmoji juo susižavėjusi mergina.
Studentė kartu su K.Kotu lankė šaudymo sporto klubą ir jai padarė įspūdį vaikino taiklumas.
Jaunuoliams pradėjus vis dažniau susitikinėti, Karolis pradėjo merginai pasakoti apie savo nusikaltimus.
Nenuostabu, jog studentė manė, kad jos draugas tiesiog pokštauja prisiskaitęs laikraščių apie siautėjantį maniaką. Mergina susimąstė tik tada, kai per vieną pasivaikščiojimą miške Karolis jai prikišo peilį prie gerklės ir pareiškė, kad jam nieko nereiškia ją nužudyti, o lavoną įmesti į upę.
Po kelių dienų laikraščiuose perskaičiusi apie maniako pasikėsinimą į septynmetę Malgorzatą P. studentė nutarė veikti.
Danuta W. nusprendė nusivesti Karolį išpažinties pas pažįstamą vienuolį. Jo neradusi mergina kreipėsi į savo psichiatrę, o pastaroji ją nusiuntė į policiją.
Nesigailėjo ir neatgailavo
Per teismo procesą Karolis neatgailavo. Jis mojavo savo pažįstamiems, šaipėsi iš liudininkų.
Teisėjo paklaustas, kaip supranta moralumą, vaikinas pareiškė, kad tai toks elgesys, kuris sukelia malonumą konkrečiam žmogui. O kadangi jam malonumą kėlė badymas peiliu, jis nelaikąs savo elgesio nemoraliu.
Teisiamasis piktinosi, kai kas nors teismo salėje jį pavadindavo niekšu. Esą niekšai yra alkoholikai, prostitučių klientai, mušeikos, vagys, o jis – doras žmogus.
Paaiškėjo ir tai, kad inteligentai Karolio tėvai nieko nenujautė apie sūnaus sadizmą.
Paauglys apsimesdavo, jog taip myli gyvūnus, kad negali žiūrėti, kaip mama pietums pjausto nupirktą šviežią žuvį ar vištą.
Teisėjo paprašytas paaiškinti, kodėl gėrė kraują, Karolis pareiškė, kad tai pats tauriausias gėrimas, nes kito gyvo padaro gyvybė per kraują pereina geriančiajam. Esą neįmanoma netgi apsakyti, koks tai malonumas.
Medikai suabejojo, ar Karolis pakaltinamas, ir protestavo prieš mirties bausmės skyrimą.
Tačiau visuomenės pasipiktinimas buvo toks didelis, kad komunistinė Krokuvos ir visos Lenkijos valdžia nusprendė nepykdyti žmonių, juolab kad policijos klaidos badė akis.
Valdžia nurodė prokurorui persvarstyti bylą ir pakarti maniaką. Po nuosprendžio atlikus lavono skrodimą paaiškėjo, kad nusikaltėlio smegenyse buvo didžiulis auglys.
Kai kurie Krokuvos medikai pradėjo aiškinti, kad būtent auglys buvo kaltas dėl kone vampyriško K.Koto polinkio žudyti.
Lenkai žudikus dažnai vadino vampyrais
Komunistinėje Lenkijoje buvo ir daugiau žiaurių žudikų maniakų. Įdomu tai, kad nemažai jų šalies žiniasklaida prilipdė Vampyro pravardę.
Joachimas Knychala 1975–1982 m. nužudė penkias moteris ir dabar yra prisimenamas kaip Bytomo Vampyras, Frankenšteinas. Jis buvo nuteistas mirti ir pakartas.
1964–1970 m. Dombrovos anglių baseino regione siautėjo Zdzislawas Marchwickis. Jis nužudė keturiolika moterų, ir, kaip vėliau pats prisipažino, planavo susidoroti dar su šešiomis. Prokurorai mirti nuteisė ne tik Zdzislawą, kurį spauda vadino Dombrovos Vampyru, bet ir jo brolį Henryką.
Netrukus po Antrojo pasaulinio karo Krokuvoje siautėti pradėjęs Wladyslawas Mazurkiewiczius buvo gana pasiturintis ir mandagus, todėl pelnė Žudiko Džentelmeno pravardę. Jis prisipažino nužudęs 30 žmonių, bet mirtimi buvo nubaustas tik dėl šešių žmogžudysčių. 1957 m. jis buvo pakartas.
Panašiu metu pramoniniame Lodzės mieste moteris žudyti pradėjo Stanislawas Modzelewskis. Tris klases baigęs sunkvežimio vairuotojas visas savo aukas pasmaugė – arba šaliku, arba rankomis. Nusikaltimus skyrė nemažai laiko, tad tik 1969 metais žudikas buvo sulaikytas, o netrukus pakartas.
