Bet kol kas jam tenka likti čia, nes neturi pinigų pavojingai kelionei per jūrą. Svarbu ir tai, kad jis nemoka plaukti.
Kaip ir daugelis kitų Irako krikščionių, šis 45-erių tėvas yra pabėgėlis iš Irako šiaurinio miesto Mosulo, kurį pernai rugpjūtį užėmė „Islamo valstybės“ grupuotė.
Daugiau kaip pusantrų metų H.Yussefas ir jo žmona su keturiais vaikais laukia, kol Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdyba (JTVPK) suteiks jiems pabėgėlių statusą ir nurodys šalį apsigyventi.
„Esame palikti, užmiršti, – skundžiasi jis. – Tai tikrai gadina nervus“.
Tačiau vyras dar sako nesąs pasirengęs sekti paskui kitus irakiečius, kurie savo pačių pastangomis vyksta į Europą, dažniausiai sumokėdami kontrabandininkams už pavojingą kelionę per Viduržemio jūrą menkais perpildytais laiveliais.
„Aš nemoku plaukti“, – sako jis, dar pridurdamas, kad bijąs, jog jo dvejų metų dukra ir kiti artimieji neatlaikytų šios kelionės per jūrą.
„Aš tam neturiu pinigų, – dar pažymėjo vyras. – Dėl visų šių priežasčių aš dvejoju, geriau jau palauksiu“.
Tačiau belaukdamas jis atsidūrė keblioje padėtyje. Jordanijos įstatymai draudžia dirbti šioje šalyje, o finansinės pagalbos H.Yussefas beveik jokios negauna.
„Mes nežinome, kas su mumis bus. Neturime darbo, uždarbio“, – sakė H.Yussefas.
Atvykęs į Jordaniją jis tik kartą iš JTVPK gavo pinigų sumą, kuri atitinka 70 dolerių.
„Palikome viską, ką buvome užgyvenę per dešimtis metų“, – sakė vyras, kuris Jordanijos sostinėje dalijasi būstu su dviem kitomis krikščionių šeimomis.
JTVPK yra užregistravusi Jordanijoje apie 50 tūkst. irakiečių, taip pat apie 600 tūkst. sirų, sako Andrew Harperis, JTVPK atstovas Jordanijoje.
„Jeigu pabėgėliai neturėtų vilties ateičiai ar tikslo Jordanijoje, neliktų čia jiems jokios alternatyvos, – A.Harperis sakė naujienų agentūrai AFP. – Jiems tektų grįžti į Iraką arba jie stengtųsi patekti į Europą“.
Legalus kelias
Tarp irakiečių pabėgėlių apie 11 tūkst. yra krikščionys, sako Waelis Suleimanas, atstovaujantis Jordanijos katalikų organizacijai „Caritas“, kuri rūpinasi apgyvendinimu ir parama 2 tūkstančiams jų.
„Norime, kad jie liktų šiame regione, – aiškino W.Suleimanas. – Tačiau turime juos paremti. Daugeliui jų nuomojame namus ir siunčiame vaikus į mokyklas“.
„Kaip tik šiuo metu kovojame, kad jie gautų darbo leidimus“, – pridūrė jis.
Nassiras, jo žmona Milad su trimis vaikais atvyko į Jordaniją prieš aštuonis mėnesius iš Karakošo, esančio netoli Mosulo, kuris buvo didžiausią krikščionių bendruomenę turintis Irako miestas, kol jį nebuvo užėmę „Islamo valstybės“ kovotojai.
Dabar juos priglaudė Šv.Juozapo parapija Amane, o maisto parūpina „Caritas“.
Jų prieglobsčio prašymas apsigyventi Australijoje buvo atmestas, bet šie Irako krikščionys tvirtina sieksią legalaus būdo pabėgėlių statusui gauti Europoje ar kitur.
„Aš nebenoriu nieko neteisėto“, – sakė Nassiras.
Jo nelaimės draugas, Irako krikščionis Fadi Azizas, jo žmona ir keturios dukros jau penkerius metus laukia šalies, kuri juos priimtų.
Šis buvęs valstybės tarnautojas iš Bagdado sako geriau lauksiąs oficialios JTVPK procedūros – net jeigu ji truks ilgai ir bus varginanti.
Kirsti jūrą ir pasieki Europa brangu, ilgai trunka, sunku ir gali kainuoti vaikų gyvybes.
Kitas irakietis Sabah nori, kad jo šeima liktų saugi.
„Irake mes išgyvenome išpuolius, grobimus, žudymus ir grasinimus, – pasakojo jis. – Pavargome. Nebenorime vėl rizikuoti savo gyvybe“.
