Į Lundo katedrą atvykusį pontifiką pasitiko plojimai, giesmės ir varpų gaudesys. Popiežius meldėsi su Liuteronų pasaulio federacijos vadovais, apeigose dalyvaujant Švedijos karaliui Carlui Gustafui XVI ir karalienei Silvia.
Jie apgailestavo dėl krikščionių susiskaldymo ir praeities klaidų, prašydami atleidimo už mirtis ir skausmą, kuriuos sukėlė šis susiskaldymas.
Popiežius Pranciškus savo maldoje Šventosios Dvasios prašė „padėti mums džiaugtis dovanomis, kurias Bažnyčiai atnešė Reformacija, paruošti mus atgailauti už tas skiriančias sienas, kurias pastatėme mes ir mūsų protėviai, ir parengti mus paprasčiausiam (Dievo) liudijimui ir tarnystei pasaulyje“.
Pranciškus su Pasaulio liuteronų federacijos lyderiais vadovavo ekumeninėms pamaldoms Lundo katedroje ir parodė labai simbolinį gestą, tapdamas pirmuoju popiežiumi, kuris taip paminėjo vokiečių vienuolio Martino Lutherio sukilimą.
Pontifikas citavo M.Lutherį ir gyrė jį už Šventojo Rašto sugrąžinimą į centrinę vietą bažnyčioje.
„Martino Lutherio dvasinė patirtis verčia mus prisiminti, kad be Dievo mes negalime padaryti nieko“, – sakė Pranciškus.
Pranciškus ir Liuteronų federacijos prezidentas vyskupo Munibo Younanas po pamaldų sulaukė gausių plojimų, kai pasirašė bendrą deklaraciją, kuria įsipareigojo gerinti katalikų ir liuteronų santykius dialogo keliu, bendradarbiauti sprendžiant konfliktus, priimant pabėgėlius ir rūpinantis mūsų planeta. Pasak bendro pareiškimo, šio teologinio dialogo tikslas yra atvesti katalikus ir liuteronus prie bendro Eucharistijos stalo.
Kai prieš penkis šimtmečius prasidėjo Reformacija, Švedija katalikams buvo tapusi nuožmia vieta, nes ten atmetusieji naująją liuteronišką tikėjimą buvo baudžiami trėmimu ar mirtimi. Plintant protestantizmui, kildavo religinių karų, ir vienas kruviniausių Europoje buvo vadinamasis Trisdešimtmetis karas 1618-1648 metais.
Todėl rengiant šį vizitą daug kas abejojo jo tikslingumu. Tačiau ir Vatikanas, ir Liuteronų bažnyčia tvirtina, kad dabartinis renginys nėra M.Lutherio maišto šventimas. Pasak jų, tai – labiau rimtas priminimas prašyti atleidimo už schizmą vakarų krikščionybėje ir pasidžiaugimas, kad santykiai pagerėjo per pastaruosius penkis dešimtmečius.
Pranciškus pasirinko prioritetu tokius itin simbolinius susitikimus, kad būtų parodyta, jog net nesutardami dėl dogmos krikščionys gali ir turi dirbti kartu bei melstis kartu, ypač religinių persekiojimų laikotarpiais.
„Jei mes to nedarysime, mes, krikščionys, kenksime sau patiems šiuo susiskaldymu“, – sakė Pranciškus savaitgalį jėzuitų žurnalui.
