Nuo Sovietų Sąjungos žlugimo Gruzijai sunkiai sekėsi sukontroliuoti dvi savo teritorijas. 1990–1992 metais šalyje įvyko pirmasis konfliktas, kai Abchazija ir Pietų Osetija bandė paskelbti nepriklausomybę nuo Gruzijos ir susijungti su Rusija.
Gruzija karine jėga bandė malšinti separatistus, bet vėliau regionuose buvo dislokuotos tarptautinės taikdarių pajėgos.
2008 metais, Gruzijai pradėjus siekti narystės NATO, įtampa pasiekė zenitą. Rusija prisidengdama geležinkelio remontu į Abchaziją atsiuntė daugiau karinių pajėgų. Tuometinis Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis tai įvertino kaip žingsnį siekiant užimti teritoriją.
„Tai, kas buvo padaryta, teisiniais terminais prilygsta aneksijai“, – 2008 metų gegužę kalbėjo M.Saakašvilis. Taip 2008-ųjų rugpjūčio 8 dieną prasidėjo kruvinas konfliktas.
„Lygiai prieš dešimt metų mūsų šalių vadovai vyko čia, į Tbilisį, stabdyti Sakartvelo sostinės link artėjusios Rusijos kariuomenės ir parodyti pasauliui, kad agresijos akivaizdoje Sakartvelas yra ne vienas – jį remia laisva ir demokratiška tarptautinė bendruomenė.
Šiandien būdami Tbilisyje mes primename pasauliui liūdną realybę: prabėgus dešimtmečiui 20 proc. Sakartvelo, suverenios Europos valstybės teritorijos, tebėra atplėšta ir okupuota, o su agresore Rusija sudaryti tarptautiniai susitarimai neveikia“, – lankydamasis Gruzijoje kalbėjo Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
Tbilisis teigia, kad Rusijos pajėgos pirmos įžengė į Pietų Osetijos teritoriją prieš Gruzijos kariams pradedant atsikovoti regiono kontrolę.
Tačiau Maskva iki šiol ginčijasi, esą gruzinai iššovė pirmi.
„Pastebėjome šimtų karių judėjimą Rokio tunelyje, kuris kalnuose jungia Rusiją ir Gruziją“, – pasakojo Gruzijos nacionalinio saugumo tarybos sekretorius Alexanderis Lomaia.
Civiliai prasidėjus kariniams veiksmams bandė palikti savo gyvenamąsias vietas. Pietų Osetijoje gyveno ir tūkstančiai etninių gruzinų.
Gydytoja Nunu Chovelidzė prisimena, kad vos tiktai prasidėjus karui į mašiną susodino vaikus ir anūkus, o pati liko Pietų Osetijoje vykdyti savo pareigų.
Tačiau pamačiusi, kaip Pietų Osetijos ir Rusijos tankai ir kariai iš etninių gruzinų kaimų palieka tik pelenus, buvo priversta bėgti ir ji su vyru.
„Bėgome kalnais, nes keliu važiuoti buvo pernelyg pavojinga. Sustojome aukščiausiame taške, ir vyras man pasakė pasižiūrėti atgalios, nes daugiau niekada gyvenime nebematysime šios vietos, – pasakojo N.Chovelidzė. – Pažvelgiau į savo namus. Visas kaimas skendo liepsnose.“
Rugpjūčio 10 dieną gruzinų pajėgos buvo priverstos trauktis iš Pietų Osetijos, tačiau kariniai veiksmai prasidėjo kituose frontuose.
Rusijos kariai pradėjo veiksmus Abchazijoje esančiame Kodorio tarpeklyje, kurį kontroliavo Gruzijos pajėgos.
Kariniai veiksmai išsiplėtė ir už separatistinių regionų ribų. Rusijos pajėgos bombardavo Gorio miestą ir karinę bazę.
„Iš dvidešimties žmonių buvusių bazėje 18 žuvo ir tik du išgyveno. Palaidojau sūnėną, kuriam atakos metu buvo nutraukta koja ir ranka, jis taip pat prarado regėjimą“, – skaudžiai prisiminimais dalinosi Gorio gyventojas Michailas Kvaliašvilis.
„Human Rights Watch“ praneša, kad su žeme buvo sulyginti 17 Pietų Osetijoje buvusių etninių gruzinų kaimų, tarp jų ir Kurtos kaimas, kuriame gyveno N.Chovelidzė.
Daugiau nei 17 tūkst. Pietų Osetijoje gyvenusių gruzinų dabar yra išskirstyti gyventi 38 gyvenvietėse, kurias Tbilisis įrengė naudodamasis tarptautine parama.
Jau devynerius metus N.Chovelidzė su šeima gyvena buvusiame viešbutyje. Ilgus metus moteris laukia, kada valstybė jiems suteiks nuolatinį būstą, tačiau viltis po truputį blėsta.
Daugeliui namus praradusių gruzinų taip pat sunkiai sekasi ir susirasti nuolatinį darbą. Didžioji dali sjų pragyvena iš turimo mažo žemės plotelio.
N.Chovelidzei pagelbėjo tai, kad ji yra gydytoja. Dvi dienas per savaitę moteris dirba ligoninėje Tbilisyje, likusias dienas važiuoja į už 25 kilometrų esantį Tserovanio miestelį, kuriame yra apgyvendinti kiti namus praradę gruzinai.
Žmonės Tserovanio miestelio ligoninę praminė „Kurtos ligonine“, kad išsaugoti karo metu suniokoto kaimo atminimą.
„Man labai svarbu, kad dirbu vietoje, kurioje išsaugojamas Kurtos pavadinimas ir kartu dirba žmonės, kuriuos pažįstu“, – tvirtino N.Chovelidzė.
Paliaubos kare buvo paskelbtos 2008 metų rugpjūčio 12 dieną.
Tačiau net ir šiandien, praėjus dešimčiai metų po konflikto, netyla aistros, situacija įšalusi.
Maskva pripažįsta Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybę, tačiau didžioji dalis tarptautinės bendruomenės mano, kad šias Gruzijos teritorijas yra okupavusi Rusija.
34 procentai rusų kaltina Gruziją pradėjus konfliktą, 24 proc. kaltomis laiko JAV ir NATO. Tik 8 procentai rusų mano, kad jie pradėjo šį karinį konfliktą.
Tačiau Rusijos smurtas Gruzijos pozicijos nesužlugdė – šiandien, kaip ir prieš 10 metų, Gruzija svajoja apie narystę NATO.
Liepą vykusiame Aljanso viršūnių susitikime NATO vadovas Jensas Stoltenbergas paskelbė, jog stengiamasi, kad Gruzija galėtų prisijungti prie NATO.
Vis dėlto Lietuvos užsienio reikalų ministras L.Linkevičius ateitį vertina kiek atsargiau: „Ta ateitis labai miglota, tačiau raginame Sakartvelą nesiblaškyti, tęsti ir įtvirtinti savo reformas.“
