Tokių nusikaltimų per pastaruosius trejus metus padaugėjo kone 40 procentų. O pernai iš viso buvo užfiksuota net 610 tėvų užsakytų ar įvykdytų vaikų pagrobimų.
Tragedijų simboliu tapo devynmetė Lara Karzelek, kurią du kartus į Vokietiją pagrobęs išsivežė tėvas, o du kartus į Lenkiją – motina. Be to, motinai dar vieną kartą dukros pagrobti nepavyko. Ši istorija iki šiol kelia trintį tarp Vokietijos ir Lenkijos.
Laikė tartum įkaitę
Motina taip bijojo prarasti savo dukrelę, kad ją slapstė įvairiose šalies vietose nuomojamuose butuose, neleido mergaitės į darželį, mokyklą, į jokius būrelius ir net į kiemą žaisti su vaikais.
Vokietijos ekspertai pareiškė, kad toks įkalinimas gali padaryti didelę žalą mergaitės psichikai – randai liks visam gyvenimui.
Psichologai iš Vokietijos ragino vaiką atiduoti tėvui, tačiau Lenkijos teismas ignoravo ekspertus. Situacija paskatino vokietį vėl grobti dukrą.
Į ginčą įsivėlė net abiejų šalių teisėsaugininkai – Vokietijos prokuratūra išdavė tarptautinį suėmimo orderį lenkei motinai, o Lenkijos prokuratūra – tėvui vokiečiui.
Tokioje situacijoje regioniniai abiejų šalių teismai pranešė esantys nepajėgūs išspręsti klausimo, kaip turi būti organizuojami mergaitės pasimatymai su kitoje šalyje esančiu vienu iš tėvų.
Dienraščio „Gazeta Wyborcza“ teigimu, šią problemą pajėgi išspręsti tik tarptautinė komisija, tačiau nei Lenkijos, nei Vokietijos užsienio reikalų ministerijos kol kas nesiėmė tokios iniciatyvos.
Tėvai susipažino internete
Prieš penkiolika metų į Vokietiją dirbti išvykęs ir jau šios šalies pilietybę priėmęs 45 metų Tomaszas Karzelekas su kiek jaunesne Joana Sontowska iš Ščecino miesto Lenkijoje susipažino per interneto pažinčių programą.
Pora susidraugavo prieš vienuolika metų, o po dvejų draugystės metų jiems gimė duktė Lara.
Dar po kelerių metų pora ėmė nebesutarti, o vaiko globą sau norėjusi prisiteisti J.Sontowska teismui pranešė, kad vyras tvirkina jų dukrelę.
Berlyno ekspertai paneigė tokius kaltinimus ir Laros globą patikėjo Vokietijos pilietybę turinčiam T.Karzelekui.
Į Lenkiją gyventi grįžusi J.Sontowska nesusitaikė su tuo, kad dukrą gali tiktai lankyti, o ne auginti, ir į pagalbą pasikvietusi brolį bei tėvą pagrobė Larą iš T.Karzeleko buto.
Vokietijos teismas po šio įvykio apskritai atėmė iš J.Sontowskos motinystės teises.
Lenkijos teismai ignoravo kolegų iš Vokietijos prašymus surasti J.Sontowską ir grąžinti Larą tėvui, tad jis pats nusprendė susigrąžinti dukrą.
Atėmė ją iš močiutės, kai ji su anūkėle vaikščiojo po zoologijos sodą Ščecine.
Purškė ašarines dujas
Po kiek laiko J.Sontowska bandė Štutgarto gatvėje atimti Larą iš naujos T.Karzeleko partnerės, bet jai ėmus šauktis pagalbos suskubo praeiviai, ir lenkė paspruko viena.
Po pusmečio panašus bandymas pagrobti pavyko, nes J.Sontowska tai pačiai moteriai papurškė nuošalioje gatvėje į akis ašarinių dujų ir pagrobė Larą.
Vokietijos teismas skyrė J.Sontowskai trejus metus kalėti už abu dukros pagrobimus ir paskelbė tarptautinę jos paiešką. J.Sontowska pasidavė Vokietijos teismui, tačiau neišdavė, kur Lenkijoje slepia dukrelę.
J.Sontowskai prasėdėjus pusantrų metų kalėjime, Berlynas Varšuvos prašymu išsiuntė moterį likusios bausmės atlikti Lenkijoje. Varšuva netesėjo įsipareigojimo ir J.Sontowską paleido iš kalėjimo. Dėl to jai vėl įsigaliojo tarptautinės paieškos orderis.
T.Karzelekas Ščecine ir dar keliuose miestuose iškabino Laros nuotraukų ir pažadėjo sumokėti 5 tūkstančių zlotų premiją už informaciją apie jos slėpimo vietą.
Vėliau T.Karzelekas pasamdė detektyvus. Jie nustatė, kad Larą kitame mieste išnuomotame bute slapsto buvusi jo uošvienė.
Lenkijos policija ir teismai atsisakė vokiečiui padėti atsiimti dukrą ir atsisakė suimti uošvę už pagalbą slepiant pagrobtą vaiką.
Nevilties apimtas T.Karzelekas, dviejų pagalbininkų padedamas, vėl pagrobė Larą, dėl to Lenkijos teismas išdavė tarptautinį orderį jam suimti.
Vokietijos teismas atsisakė šį orderį vykdyti – esą T.Karzelekas Laros negalėjo pagrobti, nes yra teisėtas jos globėjas, tad jis dukrą vien parsivežė namo.
Kilo problemų mokykloje
Lara pagaliau pradėjo lankyti mokyklą. Psichologai iš pradžių teigė, kad jai sunku bendrauti.
Vėliau mergaitė sėkmingai integravosi į klasę, susirado draugių, ėmė lankyti smuiko pamokas ir plaukimo, jodinėjimo treniruotes.
Mergaitės istorija sulaukė gerokai didesnio atgarsio Vokietijoje negu Lenkijoje, kur tokie tėvų vykdomi vaikų pagrobimai senokai nebėra retenybė.
„Gazeta Wyborcza“ teigimu, kol Lenkijoje nebus imta taikyti griežtos bausmės už tokius nusikaltimus, situacija nepagerės.
Vaikus grobti skatina tai, kad skelbdamas galutinį nuosprendį, kam patikėti vaiko globą išsiskyrus tėvams, teismas atsiklausia paties vaiko nuomonės.
Todėl tas iš tėvų, kuris vaiką buvo pagrobęs, kelerius metus jį lepino ir blogai kalbėjo apie buvusį sutuoktinį, turi daugiau galimybių teisme išgirsti vaiko nenorą vykti pas ilgai nematytą gimdytoją.
Varšuvos teisėjai laikosi nuomonės, kad jei buvusiam sutuoktiniui nėra apribota teisė matytis su vaiku, už jo pagrobimą bausti negalima.
Susidariusią situaciją dienraštis „Rzeczpospolita“ pavadino nesveika ir įvardijo ją taip: „Kas turi vaiką, tas turės teisę į jį.“
Lenkijos vaiko teisių gynimo organizacijos jau prieš keletą metų kreipėsi į vyriausybę ir prezidentūrą, kad būtų priimti įstatymai dėl griežtesnių bausmių tėvams už vaikų grobimą, tačiau kol kas niekas nesikeičia.
