„Tokių istorijų mūsų šalyje ne viena“, – lrytas.lt tvirtino A.Kovalenko, sukūrusi filmą apie nepasiturinčią šeimą ir paauglę Aliną, ieškančią nusiraminimo ir vilties futbole.
Kaip tikino režisierė, ši tema jai nebuvo svetima. Jos pusseserė prieš daug metų žaidė futbolą. Ji taip pat buvo kilusi iš nepasiturinčios šeimos ir ši sporto šaka tapo savotišku jos išsigelbėjimu.
„Kai tapau režisiere, nusprendžiau pasidomėti, kokios mergaitės dabar žaidžia futbolą. Pamačiau, kad dažnai tai būna mergaitės iš nepasiturinčių, probleminių šeimų. Joms futbolas – ne tik žaidimas. Greičiau tai kova už išlikimą“, – pasakojo A.Kovalenko.
Ji panoro surasti mergaitę, kurios likimas būtų panašus į jos pusseserės ir papasakoti šią istoriją visuomenei.
Nuėjusi į Kijevo moterų futbolo klubą, A.Kovalenko ten sutiko Aliną.
„Kai ėmiau filmuoti, nežinojau, kad istorija pasisuks tragiška linkme – mirs Alinos mama. Galvojau, kad savo juostoje papasakosiu apie sudėtingus Alinos ir jos motinos santykius. Tačiau, kai mirė Alinos motina, teko viską keisti. Tapo labai sunku psichologiškai“, – prisiminė A.Kovalenko.
Ji nusprendė padėti Alinai, nes ši net neturėjo pinigų laidotuvėms. Maža to, Alinai susikaupė didžiulės skolos už būstą, o jai dar teko rūpintis mažesniąją sesute ir broliu.
„Tuo metu ėmiau labiau išgyventi dėl Alinos, nei dėl savęs. Gyvenau tarsi dviejuose pasauliuose – tarp savojo ir jos“, – pasakojo A.Kovalenko.
– Nelaimė Alinos šeimoje įtraukė ir jus?
– Sunku išlaikyti atstumą. Žinau režisierius, kurie vienareikšmiškai niekada nepadeda duodami pinigų. Kartais jie padėdavo kokiais nors kitais būdais. Kiti stengėsi išlaikyti atstumą tam, kad nesikištų į žmonių gyvenimą.
Pati negalėjau nepadėti. Turbūt psichologiškai nebūčiau ištvėrusi iki filmavimo pabaigos, jei nebūčiau nusprendusi padėti. Norėjau ją paremti. Galbūt peržengiau profesionalumo ribą, tačiau tai buvo asmeninis pasirinkimas.
– Alina lengvai jus įsileido į savo namus? Juk pasakoti prieš kamerą apie motinos mirtį, apie šeimą spaudžiančias bėdas iš tiesų turėtų būti be galo sudėtinga ypač jaunam žmogui.
– Alina elgėsi labai natūraliai. Turbūt galiausiai jį mane prisileido po to, kai mirė jos mama. Apie tai Alina sužinojo po futbolo varžybų. Tuomet aš buvau šalia.
Kitą dieną kartu nuvykome į reanimaciją, po to į jos namus. Praėjus parai Alina sužinojo, kad avarijoje rimtus sužeidimus patyrusi jos motina neišgyveno.
Turbūt tuomet, kai kartu su jais visą tai išgyvenau, jie ir įsileido mane į savo šeimą. Ši tragedija mus suartino. Galėjau filmuoti visą jų buitį, visus įvykius.
– Užsiminėte, kad Alinos istorija toli gražu ne vienintelė tokia..
– Tai gana dažnai sutinkama istorija. Tokių galima buvo prisiklausyti ir mano pusseserės futbolo komandoje ir tarp mergaičių, žaidžiančių su Alina. Jos visos labai nuostabios merginos, labai jas pamilau ir norėjosi papasakoti apie visas, tačiau, kaip minėjau, viską pakeitė Alinos šeimos įvykusi tragedija.
– Tokioms mergaitėms iš probleminių šeimų valstybė skuba į pagalbą, ar išsigelbėjimą turi susirasti pačios?
– Tikrai sudėtinga rasti pagalbą. Alinos trenerė Ala ją sutiko gatvėje ne pačioje geriausioje situacijoje. Būtent trenerė įžvelgė jos talentą ir norėjo padėti, pakvietė žaisti futbolą, nupirko aprangą, avalynę.
Ala netgi surado Alinai globėjus, nes motina nelabai ja rūpinosi. Merginai kurį laiką teko gyventi pas globėjus.
Alina ne vienintelė, kuriai padėjo Ala. Pas ją atvykdavo mergaitės iš mažų kaimelių, iš šeimų, susiduriančių su rimtomis problemomis. Ala surasdavo lėšų, ragindavo merginas žaisti futbolą, stengėsi jas išgelbėti. Valstybinės institucijos vargiai prie to prisideda. Bent jau Alinai nepadėjo jokia institucija.
– Tai ne pirmas jūsų filmas, kurį galėjo išvysti Lietuvos žiūrovai. Prieš trejus metus mūsų šalyje pristatėte savo juostą apie karą Rytų Ukrainoje.
– Kiekvienas filmas yra susijęs su tam tikru gyvenimo etapu, laikotarpiu. „Alisa karo šalyje“ yra filmas, susijęs su manimi, su mano išgyvenimais dėl to, kas vyko šalyje tuo metu. Tiesą pasakius, filmas man netgi padėjo išgyventi to metu įvykius.
Be abejo, vėliau man tapo labai sudėtingi paleisti karo temą. Galbūt tai yra skambūs žodžiai, bet tuo metu išsivystė tam tikra priklausomybė – norėjau vykti į karo zoną net ir pasibaigus filmavimams. Man tai buvo labai svarbu. Vienu metu tiesiog priverčiau save „persijungti“. Nusprendžiau sukurti kitokį filmą, kuris ir tapo mano savotišku pabėgimu nuo karo. Dariau tai turbūt net pasąmonėje.
– Prie karo temos daugiau grįžti nesinori?
– Tiesą pasakius, kitas mano filmas bus šiek tiek susijęs su karu. Gavome valstybės finansavimą projektui, kurio metu filmuosime legendinį ukrainiečių keliautoją, kuriam yra jau 73 metai. Jis planuoja savo paskutinę ekspediciją į Himalajus, o kartu su savimi nori pasiimti vaikus iš Donbaso, kurie nieko daugiau gyvenime nėra matę išskyrus savo gimtuosius kaimus.
Jau filmavome juos Donbase – vieni jų gyvena arčiau fronto linijos, kiti kiek toliau.
– Kaip Lietuvos publika priima jūsų filmus?
– Praėjusį kartą viskas buvo gerai. Aišku, atsiranda vienas kitas prorusiškas asmuo, kuris puola mane kritikuoti. Tačiau manau, kad mūsų šalys yra labai artimos. Jūs mus palaikėte ir Maidano metu, ir vėliau. Todėl man Lietuva yra labai artima.
