V.Putino praeitis dirbant KGB ilgą laiką lyg mitas supo Kremliaus lyderį Rusijoje ir Vakaruose. Rusijoje teigiama, kad jis buvo nenugalimas slaptojo mūšio lauke ir pačių geriausių šnipų įpėdinis.
Vakaruose Rusijos prezidentas laikytas gerai apmokytu manipuliatoriumi, kuris dirbo slaptojoje policijoje, tačiau tiesa yra kitokia.
Neseniai paviešinti dokumentai įrodo visiškai neypatingus 67-erių V.Putino praeities aspektus.
Dokumentai apie KGB tarnautojus buvo paviešinti minint 90-ąjį Sankt Peterburgo centrinio valstybinio istorinių ir politinių dokumentų archyvo jubiliejų.
Dokumentai buvo kruopščiai atrinkti norint apie V.Putiną padaryti teigiamą įspūdį. Jis KGB pradėjo dirbti nuo 1975-ųjų, būdamas vos 23-eji.
Buvo morališkai stabilus
Dokumentuose skelbiama, kad V.Putinas „nuolatos tobulina savo ideologinius ir politinius standartus aktyviai veikdamas partijos švietimo tinkle“ ir nuolat tobulėja profesinėje srityje.
Dabartinio prezidento aprašyme galima rasti frazes, kad jis yra „morališkai stabilus“ ir „tarp kolegų turi pelnytą autoritetą“. Tekstas apie V.Putiną baigiamas sakiniu, kad jis yra dziudo ir sambo kovos menų čempionas.
Dokumentai yra visiškai patikimi, tačiau juose vartojama kalba verčia KGB darbuotojo aprašymą perskaityti dar kartą.
Moralinis stabilumas reiškia, kad Rusijos lyderis nėra girtuoklis ar ištvirkautojas. Aktyvumas partijos veikloje reiškia, kad jis nuolat dalyvaudavo susitikimuose, plojo kalbėtojams ir į savo pareiškimus įtraukdavo reikiamus žodžius.
Autoriteto turėjimas nereiškia lyderystės, o profesinių įgūdžių tobulinimas nereiškia, kad jis dirba tobulai.
Dirbo darbą biure
Jeigu V.Putinas būtų buvusi tikra tarnybos žvaigždė, jo aprašymas tikrai skambėtų kitaip.
Dabar aiškėja, kad jis buvo laikomas rimtu ir patikimu pareigūnu, tačiau toli gražu ne aukščiausio lygmens vadu.
Šie bruožai atsispindėjo ir tolesnėje jo karjeroje.
Po studijų prisijungęs prie KGB jis buvo paskirtas į antrąjį vyriausiąjį direktoratą, kuris buvo atsakingas už kontržvalgybą.
Tiesa, jis buvo ryžtingas ir vėliau pakilo iki pirmojo direktorato, kuris buvo atsakingas už šnipinėjimą, tačiau gimtajame Leningrade stebėjo galimus užverbuoti užsieniečius.
Vėliau V.Putinas buvo išsiųstas į Dresdeną, tačiau čia dirbo darbą biure.
Kai grįžo namo po Berlyno sienos griūties, KGB nežinojo, ką su juo daryti, tad paskyrė į aktyvųjį rezervą ir ieškojo jam naujų darbų.
Jis įsidarbino Leningrado valstybinio universiteto rektoriaus padėjėju, o vėliau pradėjo kilti karjeros laiptais link absoliučios politinės galios.
Požiūrio į pasaulį langas
Vis dėlto karjeros pradžioje jis neužėmė jokių vadovaujamų postų. Jam buvo paskirtas pulkininko leitenanto laipsnis, nors V.Putinas aukščiausiai galėjo pasiekti majoro laipsnį.
Trumpą laiką nuo 1998-ųjų liepos iki 1999-ųjų kovo vadovaudamas Federalinei saugumo tarnybai jis nebuvo ryški figūra.
Jis suprato tarnyboje kylančius iššūkius ir buvo gerai informuotas, tačiau tuo pat metu jam vadovavo ir kryptį nurodė vyresnieji darbuotojai generolai, kurie buvo patyrę per paskutinį dešimtmetį tarnyboje įvykusius pokyčius.
Tai tapo ir jo požiūrio į pasaulį langu.
Tapęs prezidentu jis labiau pasikliovė saugumo tarnybų darbuotojų pasaulėžiūra, o ne Užsienio reikalų ministerijos diplomatų pozicija.
Dėl šios priežasties V.Putinas nekart rimtai apsiskaičiavo, kaip kad dėl karinės intervencijos į Donbasą.
Dažnas jo atsakas į tarptautinių problemų sprendimą – šnipų, provokatorių ir dezinformatorių pasiuntimas. Žvalgybos ir saugumo tarnybos šalyje tapo itin galingos ir korumpuotos.
Žinoma, daryti didesnių apibendrinimų iš kelių apie V.Putino tarnybą pateikiamų sakinių negalima, tačiau akivaizdu, kad jis tada tikrai nebuvo pirmojo ryškumo žvaigždė.
Parengta pagal „Gazeta.ru“, „The Moscow Times“ inf.
