Haičio gatvės mėnesių mėnesius buvo užtvindytos piktų protestuotojų, kurie degino padangas, šturmavo banku, apiplėšinėjo parduotuves. Gaujos, kartais turėdamos nebylų policijos pritarimą, grobė vienuoles, vaisių pardavėjus ir netgi mokines ir reikalavo išpirkos.
Ir tada, pirmąjį liepos trečiadienį, šalis dar giliau įklimpo į chaosą. Grupė ginkluotų užpuolikų vidury nakties įsiveržė į prezidento Jovenelio Moise namus ir jį nušovė.
Turbūt visada, kai Haičio gyventojai spėja patikėti, kad blogiau būti jau negali, įvyksta kažkas netikėto. Šiuo metu tauta svyruoja ant politinės bedugnės krašto – gyvena be prezidento, be parlamento, be veikiančio aukščiausiojo teismo.
Šalis ištisus dešimtmečius šokiravo pasaulį savo beviltiška situacija ir buvo lyginama su liūdniausiai pagarsėjusiomis valstybėmis, tokiomis, kaip Somalis ir Afganistanas. Kaip taip galėjo atsitikti Haičiui, esančiam turtingiausios pasaulio valstybės pašonėje?
Skausminga istorija
Haičio nelengvos istorijos šaknys siekia laikus, kai ši buvusi Prancūzijos kolonija 1804-aisiais nugalėjo Napoleono pajėgas, iškovojo nepriklausomybę, vėliau su dešimtmečius kentėjo brutalią diktatūrą iki 1986 metų.
Po 2010 metais šalį sukrėtusio stipraus žemės drebėjimo užsienio pagalba ir taikos palaikymo pajėgos tik pablogino situaciją ir gilino nestabilumą.
Haičio problemos neatsirado vakuume, jas paskatino ir tarptautinė bendruomenė, kuri pastarąjį dešimtmetį į šalį pumpavo 13 mlrd. (11 mlrd. eur) dolerių vertės paramą. Nors tie pinigai turėjo būti skirti šalies atstatymui, Haičio institucijos pastaraisiais metais tik labiau silpnėjo.
Kai pernai prezidentas paleido parlamentą, 11 mln. gyventojų turinčiame Haityje liko 11 išrinktų tautos atstovų – pats prezidentas J. Moise ir 10 senatorių. Tai stipriai supykdė Vašingtoną, bet veiksmų imtasi nebuvo. Ateinančius metus iki pat savo nužudymo prezidentas šaliai vadovavo dekretu.
Tamsioji paramos pusė
Haitį labiau galima pavadinti ne žlugusia valstybe, bet „paramos valstybe“ – šalimi, kuri vos verčiasi gaudama milijardus iš tarptautinės bendruomenės. Užsienis vengė užsukti kranelę iš nerimo, kad tada Haitis tikrai žlugs.
Visgi pinigai nebuvo saugus gelbėjimo ratas – jie nedavė valdžiai paskatų pradėti šalies atstatymui būtinų institucinių reformų. Pasak vietinių analitikų ir aktyvistų, valdžia paprasčiausiai tikisi, kad vos situacija pablogės, užsienio vyriausybės atvers pinigines.
Parama padėjo šaliai ir jos vadovams, nes suteikė būtinas paslaugas esant didžiuliam humanitarinės pagalbos poreikiui. Deja, parama įgalino siautėti korupciją, smurtą ir politinį paralyžių.
Nors ir tai neigia, Haičio politikai, taip pat ir vyriausybė, tradiciškai pasitikėjo gaujų pagalba pakoreguojant rinkimų rezultatus ir stiprinant jų politinę įtaką. Per pastaruosius tris prezidento J. Moise kadencijos metus šalyje buvo įvykdyta apie 12 žudynių, kurias vykdė su vyriausybe susijusios gaujos, taip pat policijos pajėgos prieš valdžią nusiteikusiuose regionuose nužudė daugiau nei 400 žmonių, o pusantro milijono žmonių turėjo palikti namus. Niekas neprisiėmė atsakomybės už nusikaltimus.
Kai įvyksta politinis arba su žmogaus teisėmis susijęs skandalas, JAV valdžia išreiškia pasipiktinimą, tačiau nieko nedaro.
Haičio pilietinės visuomenės lyderiai argumentuoja, kad vietoje to, kad palaikytų ilgą kelią į reformas ir veikiančios sistemos sukūrimą, JAV valdžia palaiko stiprius vadukus ir pririša tautos likimą prie jų. Haičio piliečiai ne kartą smerkė amerikiečių palaikymą J. Moise, bet nelabai turėjo galios to pakeisti.
„Nuo pat 2018 mes prašėme atskaitomybės, – sakė politikos ekspertė iš Haičio Emmanuela Douyon. Anksčiau šiemet ji sakė kalbą JAV kongrese, skatindama Vašingtoną keisti savo politiką Haičio atžvilgiu. – Reikia, kad tarptautinė bendruomenė nustotų primetinėti, kas jų nuomone yra teisinga, vietoje to geriau rūpintųsi stabilumu ir galvotų į priekį.“
Pasak E.Douyon ir kitų ekspertų, JAV turėtų iškelti sąlygą Haičio lyderiams, kad paramai gauti būtų būtina valdžios petvarka ir institucijų reforma. Iš įtakingųjų turi būti reikalaujama atskaitomybės dėl smurto ir visą šalies gyvenimą persmelkusios korupcijos.
„Bus poreikio užsienio intervencijai ir kariams, bet labai svarbu, kad mes žengtume žingsnelį atgal ir įvertintume, kaip intervencijos pakeitė situaciją, – kalbėjo Vašingtono Ekonomikos ir politikos tyrimų centro tyrėjas Jake'as Johnstonas, žmogus, sugalvojęs sąvoką „paramos valstybė“. – Milijardai dolerių buvo išleisti vadinamajam šalies atstatymui Haityje, tačiau tai privedė tik prie valstybės institucijų erozijos ir politizacijos. Dabar negalime sakyti, kad reikia tai tęsti, tai tiesiog neveikia.“
Prezidento J. Moise nužudymas nužymėjo dar vieną skyrių šalies žiaurioje istorijoje. Nužudytasis prezidentas į valdžią atėjo 2016 metais, vos maždaug 600 tūkst. balsų dėka. Vos 18 proc. rinkėjų atėjo į rinkimus, buvo garsiai kalbama apie kaltinimus sukčiavimu.
Jungtinės Valstijos visgi palaikė nepopuliarų ir kontraversiškai vertinamą lyderį net ir tada, kai 2019 metais jis galėjo būti nušalintas dėl dingusios valdžiai suteiktos užsienio paramos.
Vasarį J. Moise pareiškė, kad jis poste liks dar vieniems papildomiems metams, nes jo atėjimas į valdžią buvo nukeltas dėl rinkimų sukčiavimo tyrimo. Nepaisant pilietinės visuomenės atstovų reikalavimų daryti priešingai, Vašingtonas palaikė lyderį. Kritikų teigimu, jo užsispyrimas likti poste buvo antikonstitucinis, gatvėse virė pyktis, šalies sostinė Port-o-Prensas giliau klimpo į nežinomybę ir smurtą.
Ne vienintelis nevykusios paramos pavyzdys
Kitas JAV meškos paslaugos pavyzdys – už tūkstančių kilometrų esantis Afganistanas, kur JAV pastaruosius du dešimtmečius siekė išplėšti šalį iš Talibano nagų. Kai Jungtinės Valstijos karius atitraukė, afganų kariuomenė masiškai paliko savo bazes ir pasidavė Talibanui.
Nuo 2001 metų tarptautinė bendruomenė šiai šaliai iš viso suteikė daugiau, nei 2 trilijonus dolerių (1.69 trilijonus eurų) paramos.
Šalies atstatymo metodai, kuriuos JAV ir jų partnerės pritaikė Haityje ir kitur nelabai padėjo sukurti funkcionuojančias valstybes. Vietoje to, buvo sukurta sistema, kur kvestionuotini veikėjai neturintys tautos palaikymo – tokie kaip J.Moise – yra remiami, lengviausiu keliu sukuriant laikiną stabilumą.
Afganistane JAV siekdamos savo tikslų pasitikėjo regionų karo vadais ir kitais „stipruoliais“, o šie dažnai linkę politizuoti ir iš vidaus griauti valstybės institucijas, palikdami vakuumą po to, kai juos kažkas neišvengiamai nužudo arba nuverčia.
Pilietinės visuomenės veikėjai tiek Haityje, tiek Afganistane reikalavo JAV padėti šioms valstybėms sukurti vietines institucijas ir užtikrinti teisės viršenybę, pastatyti demokratines sistemas, kurios pragyvena pavienius politinius lyderius ir užtikrinta ilgalaikį stabilumą.
Turėdamas nuolatinį JAV palaikymą, J.Moise laikui bėgant darėsi vis labiau autokratiškas. Pernai jis išleidė antiteroristinį įstatymą, kuriuo sukėlė grėsmę opozicijai.
Anksčiau šiais metais jis pareiškė, kad parašys naują konstituciją, kurioje bus suteikiama daugiau galios kariuomenei ir leis ateities prezidentams būti išrinktiems antrai kadencijai iš eilės. Nepaisydamas įspėjimų, kad smurto protrūkiai gali sumažinti rinkėjų aktyvumą ir vėl iškelti dėl Haičio problemų kaltus politikus į valdžią, prezidentas suplanavo referendumą dėl konstitucijos ir visuotinius rinkimus rugsėjo mėnesiui.
Visgi, JAV palaikė J.Moise planus.
„Sunku galvoti apie dabartinę situaciją kaip apie galimybę, nes tai tik įneš dar daugiau chaoso, – svarstė Haičio Teisingumo ir demokratijos instituto vyresnioji personalo advokatė Alexandra Filippova. Ši organizacija teikia teisines paslaugas žmogaus teisių pažeidimų aukoms. – Jei JAV ir kiti užsienio partneriai nori rimtai padėti Haičiui, jie turėtų paklausyti Haičio žmonių ir eiti sunkiuoju, demokratijos pamatų nutiesimo keliu.“
Parengta pagal „The New York Times“ inf.
