Buvusi mokslininkė, užaugusi Rytų Vokietijoje, A.Merkel pragyveno keturis JAV prezidentus, keturis Prancūzijos prezidentus, penkis Jungtinės Karalystės ministrus pirmininkus ir aštuonis Italijos premjerus.
Per savo ilgą kadenciją pirmoji šalies vadovė moteris suvaldė ne vieną krizę, gynė vakarietiškas vertybes neramiais laikais ir buvo pavyzdys moterims.
Nors ir susitarimu pagrįstas A.Merkel valdymo būdas susilaukė plataus palaikymo, vietos kritikai dėl kai kurių sprendimų irgi buvo.
Dabar, kai A.Merkel pasitraukia iš didžiosios politikos scenos, laikas apžvelgti svarbiausią jos palikimą, primenantį pastaruosius 16 metų. Taip pat – ką iš A.Merkel valdymo stiliaus pasiskolins jos įpėdinis Olafas Scholzas.
1. Pirmoji moteris ir pirmoji Rytų vokietė kanclerio poste
Angela Merkel buvo ne tik pirmoji moteris kanclerė, bet ir pirmoji buvusios Vokietijos Demokratinės Respublikos pilietė, užėmusi šį postą. Abi šios visuomenės grupės Vokietijoje ilgą laiką buvo „struktūriškai nereprezentuojamos“, teigė Europos Komisijos atstovas užsienio reikalų klausimais Rafaelis Lossas.
Buvusios kanclerės įtaka darant šias abi grupes labiau matomas yra akivaizdi ir naujojoje vyriausybėje.
„Matome, kad naujojoje Vokietijos vyriausybėje lyčių pusiausvyra yra daug geresnė. Užsienio politika yra moterų rankose – užsienio reikalų ministre bus Annalena Baerbock, krašto apsaugos – Christine Lambrecht“, – kalbėjo R.Lossas „Euronews“.
Rytų vokiečių reprezentacija ministrų kabinete irgi jau yra geresnė.
Tarptautinės politinės ekonomijos profesorius Johnso Hopkinso universitete Matthiasas Matthijsas pastebi, kad A.Merkel lyderystė paneigė visus stereotipus apie moteris.
„Jos ramybė ir racionalus valdymo stilius stipriai skyrėsi nuo gausaus rėksmingų populistų vyrų šalių vadovų būrio – Boriso Johnsono, Donaldo Trumpo, Jairo Bolsonaro ir netgi Emmanuelio Macrono, kuriam būdingas ambicingumas ir noras būti dėmesio centre“, – teigė profesorius.
2. Talentingas krizių suvaldymas Europos ribose
Tikriausiai A.Merkel palikimas krizių valdymo srityje yra tai, dėl ko ji buvo labiausiai vertinama.
„Europos sąjungos kontekste Angela Merkel susikūrė gerai pasiruošusios, su visais kalbančios, ilgai neinančios miegoti ir dirbančios, kol visi bus patenkinti lyderės reputaciją, – kalbėjo R.Lossas. – Tai buvo matoma per finansinę krizę 2008 – 2010 metais, per migracijos krizę 2015 metais, jos gebėjimą išlaikyti europiečių vienybę sankcijų Rusijai klausimu.“
„Tada, 2014-aisiais, turbūt niekas netikėjo, kad ji sugebės suformuoti konsensusą ir kad jis išliks septynerius metus.“
Koronaviruso pandemija buvo kitas svarbus A.Merkel kadencijos etapas.
3. Milžiniškas Vokietijos požiūrio į pabėgėlius pokytis
Vokietijos kanalo „Deutsche Welle“ paklausta, kuri krizė jai asmeniškai buvo pati sunkiausia, A.Merkel įvardijo koronaviruso pandemiją ir „didžiulį kiekį atvykusių migrantų, kurių nenoriu vadinti krize, nes žmonės yra žmonės“.
„Taip, mes susitvarkėme“, – sakė ji.
Pasak M.Matthijso, A.Merkel susitvarkymas su pabėgėlių krize išliks vienu iš svarbiausių – ir pakankamai sėkmingų – prisiminimų apie ją.
„Prieš šešis metus daug žmonių vadino tai didelio masto socialiniu eksperimentu, – prisiminė M.Matthijsas. – Virš milijono jaunų, daugiausia vyriškos lyties musulmonų pabėgėlių iš Sirijos turėjo per vos kelis metus būti integruoti į krikščionišką, vyresnio amžiaus populiaciją. Galiausiai, tai pavyko.“
„Pagalvokite apie viską, kas galėjo baigtis blogai. Tai buvo iš esmės lošimas. Visgi, dabar matome, kad tai atsipirko, Vokietija tapo daug malonesne šalimi imigrantams nei, sakykime, JAV, Prancūzija arba Jungtinė Karalystė“, – tvirtino ekspertas.
Per minėtąjį interviu A.Merkel pripažino, kad problemų būta.
„Mes matėme, kad ne viskas einasi idealiai, buvo rimtų incidentų – galvoju apie Naujųjų Metų naktį Kiolne, kuri įstrigo į žmonių protus“, – prisiminė A.Merkel. Ji kalbėjo apie liūdnai pagarsėjusį 2016 Naujųjų Metų vakarą, kai šimtai moterų pranešė apie priekabiavimą ir smurtą, patirtą iš migrantų grupių.
„Visgi, bendrame paveiksle turime puikių žmogaus tobulėjimo pavyzdžių“, – pridūrė ji, paminėdama vidurinę mokyklą Vokietijoje baigusius migrantus.
Politikė pripažino, kad apskritai migracijos klausimas kelia iššūkių – priežastys, kodėl žmonės bėga į Europą tebėra neišspręstos, o Europos Sąjunga (ES) vis dar neturi vieningos migracijos ir prieglobsčio sistemos.
4. Politinio ekstremizmo suvaldymas šalyje
Vienas dažnai užmirštamas A.Merkel nuopelnas yra tai, kad jos valdymo metais tiek kairieji, tiek dešinieji politiniai ekstremistai prarado populiarumą.
2021 metų rugsėjo rinkimuose tiek kraštutinės dešinės partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD), tiek radikalūs kairieji „Die Linke“ iškovojo mažiau vietų parlamente nei 2017 metais.
Mmatthijso teigimu A.Merkel „racionalus, sutarimu grįstas“ politikos stilius gali paaiškinti, kodėl „radikalios kairė ir dešinė tapo ne tokios patrauklios piliečiams“.
„Manau, galiausiai ji rado tokį valdymo būdą, kuris buvo priimtinas daugeliui vokiečių.“
Kanclerės nuosaikios politikos palikimas vis dar gyvas jos krikščionių demokratų (CDU) partijoje.
„Vienas iš nuopelnų buvo sugebėjimas išlaikyti CDU kaip nuosaikiai konservatyvią partiją, ypač turint omeny, kokius radikalius žingsnius pastaraisiais metais žengė konservatyvios partijos Europoje ir JAV“, – kalbėjo mokslininkas.
M.Lossas pastebėjo, kad 2015 metais A.Merkel sprendimas dėl pabėgėlių vos nesugriovė partijos iš vidaus, o pasidalinimas CDU egzistuoja iki šiandien.
5. „Erdvė kritikai“: trumpalaikiai laimėjimai ir ilgalaikė vizija
Nors ir A.Merkel buvo giriama dėl savo valdymo stiliaus, kai „kalba eina apie konkrečius sprendimus, yra daugiau erdvės kritikai“, – kalbėjo M.Matthijsas.
Vienas iš labiau neigiamų aspektų, pasak mokslininko, buvo tai, kaip „patogiai ji jautėsi su autokratais, tiek iš ES, tiek iš kitur.“
„Ar tai buvo V.Putinas, ar Kinijos prezidentas Xi, ji visada teikė pirmenybę Vokietijos geopolitiniams, komerciniams ir ekonominiams interesams, o ne žmogaus teisėms ir demokratijai“, – teigė jis.
Tas pats galioja ir santykiams su Vengrijos vadovu Viktoru Orbanu ir su Jaroslawu Kaczynskiu.
A.Merkel neretai pasirinkdavo tai, kas atnešdavo trumpalaikę naudą, tačiau sukurdavo ilgalaikes problemas.
Kairieji A.Merkel kritikai pabrėžia mažą pažangą socialiniais klausimais. R.Lossas pastebi, kiek stebėtinai daug naujosios koalicijos susitarime dėmesio yra skiriama progresyviai socialinei politikai, abortų, LGBT klausimams, pilietybės įstatymams, minimaliai algai ir panašiai.
„Tai tikrai nėra nieko radikalaus, tačiau palyginus mažyčiais žingsneliais, kuriuos žengė A.Merkel, tai tikrai revoliucinga“, – sakė ekspertas.
A.Merkel palikimas klimato klausimu irgi yra nevienareikšmis.
Ją tikrai prisiminsime dėl 2011 metais priimto sprendimo atsisakyti branduolinės energetikos, priimto po Fokušimos tragedijos Japonijoje. Visgi, šis sprendimas turėjo staigių posūkių.
Vokietija jau Gerhardo Schröderio valdymo metais pasižadėjo atsisakyti branduolinės energetikos, tačiau A.Merkel to nepaisė iki Fokušimos nelaimės, kuri pakeitė jos nuomonę.
„Tai vokiečių mokesčių mokėtojams kainuoja nemažai, – teigė R.Lossas. – Manau, dauguma klimato ekspertų sutaria, kad A.Merkel pažadai dėl klimato jos kadencijos pradžioje labai skyrėsi nuo realybės.“
„Pavyzdžiui, Vokietija jau nebe pirmus metus iš eilės nepasiekia savo šiltnamio dujų mažinimo tikslų. Kanclerė tikrai neparuošė vokiečių klimato krizei.“
6. Olafas Scholzas daugeliu atžvilgių (su išimtimis) seks A.Merkel pėdomis
Atrodo, O.Scholzas ketina mėgdžioti A.Merkel tiek turinio, tiek formos klausimais.
„Jos įpėdinis yra svarbiausias duoklės atidavimas jos palikimui. O.Scholzas, būdamas iš kitos partijos, sukūrė tokį įvaizdį, kad būtų vertas būti jos įpėdiniu. Jis yra pasakęs, kad yra labiau Merkel nei CDU kandidatas Arminas Laschetas, – pabrėžė M.Matthijs. – O.Scholzas netgi pozuoja jos poza – rankos priekyje, pirštai sudėti į deimanto formą.“
R.Lossas pastebi, kad tiek O.Scholzas, tiek A.Merkel teikia pirmenybę ne ideologiškam, o vadybiškam politikos stiliui.
M.Matthijsas prisimena, kad ketverius metus O.Scholzas buvo A.Merkel finansų ministras ir jie glaudžiai bendradarbiavo.
R.Lossas atkreipia dėmesį į didesnį O.Scholzo vyriausybės dėmesį socialinei politikai.
Visgi, apibendrina M.Matthijs, pati A.Merkel yra centristinių krikščionių demokratų pažiūrų politikė, pasisakanti už aukštesnę minimalią algą ir socialinę apsaugą. Taigi, tai, ką ketina daryti O.Scholzas, mažais žingsneliais jau buvo daroma pastaruosius ketverius metus.
Vienas dalykas, kuris tikriausiai keisis, bus užsienio politika, ypač Kinijos ir Rusijos klausimai.
„Tas naivus bendravimas su Kinija baigiasi, – teigia M.Matthijs. – Idėja, kad bet kokios investicijos yra gerai – kvestionuojama.“
Kitas žingsnis, kurio kol kas nematyti – bandymas išvengti energetinės priklausomybės nuo Rusijos. Visgi, kol kas „Nord Stream 2“ projektas tęsiasi ir tam pritaria O.Scholzas.
„Trumpame laikotarpyje anglies ir naftos atsisakymas privers mus naudoti daugiau gamtinių dujų, kurių dalis atkeliauja iš Rusijos. Bet tai – tik pereinamasis periodas, kurio metu judėsime link atsinaujinančių energijos šaltinių, – tvirtino R.Lossas. – Faktas, kad Annalena Baerbock, kuri nuo seno daug kalbėjo apie klimato politiką, tapo užsienio reikalų ministre, rodo, kad į klimatą orientuota užsienio politika Vokietijoje vaidins daug svarbesnį vaidmenį, nei iki šiol.“
Parengta pagal „Euronews“ inf.
