Rusijos sukeltas karas Ukrainoje koregavo E. Macrono darbotvarkę ir jis labai vėlai įsitraukė į rinkiminę kampaniją, dėl ko buvo ir stipriai kritikuotas. Ypač oponentų. Tačiau visi tie pirmame ture pralaimėję oponentai (išskyrus vieną taip pat kraštutinės dešinės atstovą kaip ir Marine Le Pen – Ericą Zemmourą) pareiškė: balsuokite už Macroną.
Ar tai išsipildys? Nėra aišku, nes vien gatvėse žurnalistų apklausiami prancūzai, palaikę kurį nors iš pralaimėjusių kandidatų, sako, kad, pavyzdžiui, į rinkimus neis arba tikrai nėra apsisprendę, už ką balsuoti.
„Prorusiškumas prancūzų visuomenės yra tikrai gana stiprus“, – situaciją Prancūzijoje įvertina ne prie vienos Vyriausybės užsienio reikalų ministru dirbęs Linas Linkevičius, kurio teigimu, ir E. Macronas, ir M. Le Pen stengiasi įtikti savo rinkėjams, – „Macrono skambučiai Putinui, nors ir, matyt, paprašyti jie buvo Zelenskio, bet vis tiek jie rodo tokį aktyvumą, kuris jo elektoratui lyg ir patiko“.
Bet tai, kas vyko iki rinkimų, dar gali pasikeisti. Pavyzdžiui, M. Le Pen lig šiol sudarydavo įspūdį, kad jei būtų išrinkta, tai vos ne kitą dieną išstotų iš Europos Sąjungos, iš NATO. Prasidėjus karui Ukrainoje – jos retorika keitėsi, švelnėjo. Jei ji laimėtų rinkimus, neatmestina, kad dar kitaip persimainytų.
„Neabejoju, kad ji būtų nuosaikesnė daugelyje klausimų“, – sakė L. Linkevičius Žinių radijo laidoje „Gyvenu Europoje“.
Tuo metu E. Macronas, kai pirmą kartą buvo išrinktas, atrodo, dėjo daug vilčių į santykių su Rusija pokytį, bet viskas greitai keitėsi, paaiškėjus, kad Rusija kišosi į jo laimėtus rinkimus Prancūzijoje ir tai darė tikrai ne jo naudai.
O ir prancūzų požiūris į šviežią prezidentą keitėsi – iš pradžių jis laikėsi su aukštais reitingais, tačiau vėliau prasidėjo vadinamųjų geltonųjų liemenių protestai, kurių suvaldymas vis dar vertinamas gana prieštaringai.
„Bet ką čia bekalbėti – ne mums tuos kandidatus rinkti, ne mums komentuoti. Bet Le Pen laimėjimas būtų didelė nelaimė ir Europos Sąjungai ir, pavartočiau tokį žodį – gėda pačiai Prancūzijai“, – kalbėjo politikas.
Buvęs užsienio reikalų ministras galiausiai situaciją palygino ir su tomis kitose užsienio šalyse, kai per rinkimus renkamasi ne tai, kuris geresnis, o tai, kuris mažiau blogas. Ir su situacija, kai Jungtinių Valstijų prezidentu tapo Donaldas Trumpas, ne kartą pasisakęs prieš NATO.
„Tai nepakeitė valstybės kurso. Šalyje yra per daug įdirbio, geros inercijos, prognozuojamumo. Net ir toks lyderis, kuris turi labai daug valdžios svertų – irgi negali pakeisti to kurso“, – sakė jis.