Paskutinį liepos šeštadienio rytą Charkovo gyventoja Jevgenija Botijeva ravėjo gėlyną prie savo Rusijos pajėgų nuniokoto daugiabučio namo.
Ji dirbo metodiškai, rodės, kad jai netrukdo apokaliptinis vaizdas, kuriame stūgso sudegę bei apgriuvę išdaužytais langais pastatai ir retkarčiais pasigirstantis artilerijos dundesys.
Charkovo gyventojos vyras Nikolajus Kučeris, išgyvenęs COVID-19 ir širdies smūgį, o dabar sergantis vėžiu, netrukus išėjo iš jų buto pirmame aukšte, kad užkurtų ugnį ir juodame virdulyje pašildytų vandenį kavai. Tačiau kol kas 82 metų J.Botijevai labiausiai rūpėjo aptvarkyti pernykštes lelijas.
Karo zonoje tai buvo neįprastai jauki scena – įrodymas, kad net grėsmingi ir nenormalūs įvykiai, praėjus pakankamai laiko, ima atrodyti normalūs reiškiniai.
„Arbatą ar kavą?“, – sėdėdama prie sulankstomo virtuvės stalo, pastatyto buto kieme, Jevgenija Botijeva pasisiūlė įsipilti karšto vandens iš plastikinio termoso. Vaza, pripildyta oranžinių lelijų ir tamsiai geltonų saulakių, buvo palikta priešais Mergelės Marijos paveikslą, pritvirtintą ant netoliese esančios sienos prie įėjimo į pastatą, kad rodytų pagarbą.
„Dievo motina mus saugo“, – ramiai kalbėjo ji, ragindama svečius paragauti jų „karo saldumynų“ – sūrių krekerių, paskanintų medumi, šaukšteliu išgraibstytu iš stiklainio.
XX a. septintajame dešimtmetyje Saltivkoje, miegamajme rajone Charkove, kadaise gyveno pusė milijono žmonių. Dabar, iš dalies apleistuose daugiabučiuose, kuriuose kadaise gyveno tūkstančiai žmonių, tėra vos kelios dešimtys.
Į pensiją išėjusi oftalmologė Jevgenija Botijeva ir į pensiją išėjęs inžinierius jos vyras patikino, kad jie verčiau kęs sunkumus, nei prisijungs prie milijonų emigravusių ukrainiečių, kurie, laukdami karo pabaigos, pasikliauja nepažįstamųjų gerumu.
Vyras ir žmona sukūrė bendruomenę su kitais pasilikusiais žmonėmis. Tačiau jų nėra daug: Jevgenija Botijeva su vyru gyvena viename iš 33 butų jų name, iš kurių vos 4 teliko užimti.
Vos už 30 kilometrų nuo Rusijos sienos esanti Saltivka didžiausią ataką patyrė karo pradžioje, per pirminį Rusijos puolimą.
Kiekvieno matomo pastato sienos apdegusios, langai išdaužyti. Išlikusios parduotuvės užkaltos lentomis. Netoliese ant viršutinių medžio šakų kabo prijuostė ir kiti drabužiai, kuriuos, pasak gyventojų, ten nunešė sprogimas.
Žaidimų aikštelės apleistos – šeimos su vaikais pabėgo.
Čia nėra vandentiekio, šilumos ir saugumo nuo besitęsiančių Rusijos atakų.
Tačiau tik nedaugelis gyventojų pasilieka daugiabučių komplekse – didžioji dalis priemiesčio labai apgadinta, autobusai nevažiuoja, o iki artimiausios maisto prekių parduotuvės valanda kelio pėsčiomis.
Ant apleisto mikroautobuso, blokuojančio dalį kelio į daugiabučių kompleksus, užrašyta žinutė įspėja, kad civiliai į šią teritoriją patekti negali. Šis saugumo draudimas, įvestas didžiausio apšaudymo metu, dabar panaikintas. Tačiau dažniausiai čia atvyksta tik saugumo pajėgos ir maistą pristatantys savanoriai.
„Mes išgyvenome dar vieną naktį“, – sakė iš buto šeštajame aukšte išėjusi Jevegenijos Botijevos kaimynė Halyna Zakusova.
65 metų Halyna Zakusova sėdėjo prie lauko stalo ir glostė juodai baltą katiną Musą, kuris pats įšoko jai į rankas.
Abi moterys, pažįstamos prieš karą, tapo draugėmis. Į pensiją išėjusi miesto tarnautoja Halyna Zakusova į šį pastatą atsikraustė prieš 31 metus, kai žlugo Sovietų Sąjunga.
Kadangi jų daugiabutis – 25 numeriu pažymėtas namas – yra komplekso pakraštyje, policija ir savanoriai paaukotą maistą suneša netoliese, o gyventojai jį išdalina kaimyniniams pastatams.
„Mes pasiimame tai, ko mums reikia, o likusią dalį atiduodame kitiems žmonėms. Kai ko nors neturime, galime nueiti pas juos, – pasakojo J. Botijeva. – Gyvenimas yra kaip bumerangas: kaip nori, kad su tavimi elgtųsi, taip turi elgtis ir su kitais žmonėmis, net su tais, kurių nepažįsti.“
Abi moterys kasdien susitinka išgerti kavos ir kai sukuria ką nors gražaus, tuo dalijasi tarpusavyje. Prieš kelias dienas J.Zakusova pagamino vyšnių varenikus: koldūnus, įdarytus rūgščiomis vyšniomis, surinktomis nuo netoliese augančio medžio.
Prie kito daugiabučio namo moteris, vardu Larysa, sėdėjo prie aplaužyto medinio stalo ir skynė vyšnias, į kurias dėjo cukrų, kad galėtų užšaldyti žiemai. „Jos turi vitamino C“, – sakė Larysa. Įtariai žiūrėdama į svečius iš užsienio, ji nenorėjo sakyti savo pavardės.
„Kai kurie mūsų kaimynai išvyko į užsienį, kai kurie – į Vakarų Ukrainą, o kai kurie – į kitus regionus, – sakė šalia sėdinti 67 metų pensininkė buhalterė Liudmyla. – Tie, kurie neturėjo pinigų, liko čia.“
Liudmyla parodė vaismedžius, kuriuos pasodino 1991 m., kai pirmą kartą atsikraustė į pastatą. Ji taip pat atsisakė pasakyti savo pavardę privatumo sumetimais, bet mielai dalinosi vaišėmis su žurnalistais.
Be supakuoto maisto, policija atveža paaukoto šunų ir kačių ėdalo apleistiems augintiniams.
Kas antrą dieną Halynos Zakusovos sūnus, 37 metų Oleksandras Ihnatenko, su kibiru grūdų eina į komplekso pakraštį, kad pašertų dešimtis lenktyninių balandžių, laikomų dviejų aukštų balandinėje.
Fone dunksi Ukrainos artilerija, nukreipta prieš Rusijos pajėgas. Rusijai nepavykus per vasario mėn. invaziją užimti Charkovo, Ukrainos pajėgos jas nustūmė atgal – kai kur iki pat Rusijos sienos. Tačiau antrasis pagal dydį Ukrainos miestas yra strategiškai svarbus, kad prognozuojama, jog Rusija dėl jo galiausiai pradės dar vieną plataus masto puolimą.
Po pirmųjų dienų siaubo, kurio metu miesto gyventojai glaudėsi rūsyje, likę tapo ekspertais, mokančiais atpažinti bauginančius garsus, kaip nurodė Jevgenija Botijeva.
„Iš pradžių esi išsigandęs, sutrikęs, negali susitaikyti su situacija, – sakė ji. – Dabar suprantame, kas išeina, kas ateina. Mes nebijome kiekvieno garso. Dabar turime patirties. Bet geriau šios patirties neturėti.“
Jevgenija Botijeva ir jos vyras po karo pradžios keliems mėnesiams paliko butą ne dėl to, kad bijojo, o dėl to, kad sušalo. Jie apsistojo pas draugus, o atėjus pavasariui grįžo.
„Namai turi jausti, kad yra mylimi, kad nėra apleisti, kad nėra palikti, – kalbėjo Jevgenija Botijeva ir pridūrė – Kad vėliau galėtų mus priimti ir mes galėtume čia ramiai gyventi.“
Halyna Zakusova ir jos sūnus liko žiemoti, nepaisant minusinės temperatūros. Ji pasakojo, kad jiems teko pilti verdantį vandenį į vandens butelius bei slėptis po krūvomis antklodžių.
Vasarą ir artėjant galimai didesniam Rusijos puolimui, ramybė atrodo sunkiai pasiekiama.
„Manėme, kad būsime karta, kuri nepažins karo“, – sakė Halyna Zakusova. Jos 88 metų motina išgyveno Antrąjį pasaulinį karą, bet dabar yra įstrigusi kaime Rusijos okupuotoje Chersono srityje.
„Negalime su ja susisiekti telefonu, negalime ten nuvykti, – sakė ji. – Neturime jokio supratimo, kas vyksta. Ar ji turi maisto? Ar ji turi vaistų?“
Halyna Zakusova sakė, kad jei atėjus žiemai karas vis dar tęsis, ji planuoja susirasti savo motiną ir pasilikti su ja. Jos sūnus liktų Charkove.
„Jis išgyvens, bet mano motina neišgyvens“, – sakė ji. – Mums viskas bus gerai“.
Parengta pagal „The New York Times“ inf.
