Šiandieną karo akys krypsta į Ukrainos pietus.
Praėjus daugiau nei 5 mėnesiams nuo Rusijos pilno masto invazijos į Ukrainą pradžios matome, kad Kremlius naudoja beveik visą 100 procentų konvencinės kariuomenės jėgos, bet pasigirti gali tik labai ribotais pasiekimais.
Aukštos kokybės rezervų surinkti negalinti Rusija stabiliai praranda karinę galią. Praėjusį mėnesį Rusija susilaikė nuo plataus masto operacijų Donbase ir kituose taškuose. Kremlius pasirinko kitą kelią – bandymą atsigauti po ankstesnių varginančių kovų.
Šis Rusijos sustojimas – galimybė Ukrainai.
Kol Rusijos pajėgos kaupia karinę galią, Ukrainos kariuomenė turi šansą suduoti lemiantį smūgį, kuris leistų įgyti reikšmingą pranašumą prieš agresorių ir nulemti karo eigą. Kitaip sakant, tai gali būti lemtingas posūkis.
Trečioji fazė gali nulemti visą karą. Jeigu Ukraina veiks sėkmingai, tai gali nuvesti iki ketvirtosios fazės, kurioje Ukraina nugalės Rusiją.
Ir Kremlius tai labai gerai suvokia – Rusija skubiai perkelia didžiąją dalį pajėgų iš Donbaso į Ukrainos Pietus, kur agresoriaus pozicijos – labiausiai pažeidžiamos.
Tai ypatingas metas. Daugybė ekspertų įsitikinę – artimiausi keli mėnesiai nulems karo pabaigą.
Rusija negali kovoti keliuose frontuose
Karo griausmas Ukrainos Rytuose dunda nuo pat vasario 24-osios, tačiau tada Rusija daugiausia žiūrėjo į Kijevą ir savo planą staigiai užimti sostinę, prievarta nuversti teisėtą valdžią ir perimti šalies kontrolę. Balandžio viduryje Ukrainos Rytai jau buvo pagrindine Rusijos pajėgų užduotimi.
Praėjus 4 mėnesiams Rusija kontroliuoja beveik 78 procentus Donecko ir Luhansko apskričių teritorijos. Vladimiras Putinas skelbė, kad Rusijos tikslas visada ir buvo perimti būtent šių apskričių valdymą.
Tačiau čia reikia suprasti, kad Rusija nuo 2014-ųjų buvo užėmusi 30 procentų abiejų regionų žemės.
Ir nepaisant to, Rusija Donbaso mūšiui buvo skyrusi beveik 65 procentus visos savo karinės galios.
Prireikė beveik mėnesio, kol Rusija sugebėjo užimti Severodonecką ir Lisyčanską. Po šių pasiekimų Rusija paskelbė „operacinę pauzę“, skirtą atstatyti labai stipriai nukentėjusius dalinius.
Karybos ekspertai sutinka, kad Rusija už pergales Donbaso mūšyje sumokėjo gerokai per didelę kainą.
Vadinamoji „pauzė“ tęsėsi iki liepos pabaigos. Per šį laiką Rusija sugebėjo pasiekti tik taktinius laimėjimus netoli Bachmuto. Vienas jų – privačios Kremliui tarnaujančios „Wagner“ grupuotės sugebėjimas perimti neveikiančios Vuhlehirskos elektrinės kontrolę.
Kaip liepos 27 dieną teigė JAV esantis Karo studijų institutas (ISW), Rusijos pajėgos buvo pajėgios surengti tik dvi reikšmingas puolimo operacijas prieš Bachmuto ir Siversko miestus.
ISW analitikai pridūrė, kad Rusijos pajėgos nebuvo pajėgios surengti „panašaus tempo operacijos ar pasiekti panašių teritorinių laimėjimų bet kuriame kitame Ukrainos taške.“
Koją pakišo noras aprėpti viską
Karybos ekspertai įsitikinę, kad Rusijos atakos Donbaso regione pasieks kulminaciją dar prieš užimant reikšmingus regiono taškus.
Kitaip tariant, Rusijos turima iki 150 tūkstančių karių jėga nėra pakankama viskam, ko Ukrainoje nori Kremlius.
Ekspertai mano, kad Rusija didžiausią klaidą padarė, kai nusprendė išskaidyti savo ribotą karinę galią į skirtingas kryptis, užuot susitelkusi į vieną tašką. Rusija buvo priversta atsitraukti nuo Kijevo ir Šiaurės Ukrainos. Rusijos sprendimas likti Pietuose pareikalavo papildomų pajėgų, kurios sumokėtos Donbaso sąskaita.
„Tam, kad pasiektų šimtaprocentinius rezultatus jiems pritrūksta jėgos, – „Kyiv Independent“ sakė buvęs Ukrainos gynybos ministras ir dabartinis Gynybos strategijos centro vadovas Andrijus Zagorodniukas. – Dabar matome, kad po sėkmės Luhansko apskrityje, jiems darosi sunku konsoliduoti jėgas Donecko srityje. Mes kalbėjome su daug analitikų, tarp kurių ir mūsų kolegos iš JAV, ir dauguma iš jų abejoja Rusijos galimybėmis užimti Donecko apskritį.“
Ukraina juda į priekį
Donbaso mūšis dar gali būti nepabaigtas, tačiau dabar Chersono ir Zaporožės sektoriau įgyja gerokai didesnę reikšmę, o Ukrainos pajėgos čia pasiekia labai svarbių laimėjimų. Pasak vietos Ukrainos valdininkų, rugpjūčio 3 dieną ties 230 kilometrų Chersono apskrities fronto linija buvo atkovota 60 miestų ir kaimų.
Ukrainos pajėgoms pavyko prasibrauti taip toli, kad gali atvirai taikytis į Rusijos antžemines komunikacines linijas ir naikinti jų infrastruktūrą ties Dnipro upe. Per pastarąsias kelias savaites buvo sunaikinta daugiau nei 50 degalų ir amunicijos sandėlių.
Po HIMARS atakų net du iš trijų Rusijai gyvybiškai svarbių tiltų – nebepanaudojami. Rusija šiuos tiltus naudojo papildant savo dalinius Chersone. Paskutinis tiltas į Chersoną – Kachovka elektrinės užtvanka – yra per Ukrainai pasiekiamą nuotolį.
Jau ne vieną savaitę žiniasklaidoje svarstyta idėja atkirsti Rusijos kariuomenę ir neleisti jai pasipildyti bei užblokuoti Chersoną lėtai virsta realybe.
Žvilgsniai krypsta į Ukrainos Pietus
Tad nenuostabu, kad jaučiama ir smarkiai auganti įtampa, o Rusija reaguoja. Neseniai užfiksuota, kaip Rusijos pajėgos skubiai perkelia didelius kiekius karių iš Donbaso į Krymą, Chersono ar Zaporožės apskričių kryptimis. Pasak Ukrainos valdžios, Rusija į Chersoną perkėlė beveik 25 tūkstančius kareivių.
Beveik 10 tūkstančių iš jų perkelti per skylėtą Nova Kachovka tiltą. Rusija taip pat ruošiasi statyti pantonines baržas, kad galėtų aprūpinti neseniai perkeltas pajėgas. ISW analitikai skaičiavo, kad sprendimas į pietus perkelti Rusijos oro desanto (VDV) dalinius gali nutraukti visas agresoriaus operacijas prieš Slovianską.
Tačiau nepaisant to, Rusija Chersone turi pakankamai stiprią ir daugiasluoksnę gynybą, o į Zaporožės apskritį perkėlė pastiprinimą.
Naujas mūšis gali prasidėti bet kurioje Pietų Ukrainos stepių vietoje.
Ukraina gali pasirinkti judėti į Chersoną arba bandyti suduoti smūgį į Melitopolį, turintį ypatingai Rusijai svarbų strateginį aerodromą.
Raktas į sėkmę – Vakarų ginkluotė
„Kyiv Independent“ pabrėžia, kad tokia trečioji karo fazė didžiąja dalimi įmanoma būtent dėl Vakarų valstybių pagalbos sunkiąja artilerija, amunicija ir komponentais. Mūšis dėl Donbaso ankstyvą vasarą pateikė tragišką situaciją – Ukrainos artilerijai tiesiog baigėsi sena sovietinė amunicija.
Ukrainos karių ginklai nutilo per patį viską naikinančio Rusijos žygio Severodonecko link įkarštį. Tai buvo kritinis taškas kare, kuris galėjo sunaikinti visas viltis.
Netekusi sunkiosios ginkluotės Ukraina neturėtų jokių šansų prieš Rusiją.
Laimei ši logistinė katastrofa buvo trumpa ir nepasikartojo.
Būtent Vakarų valstybių dėka Ukrainos kariuomenė sugebėjo greitai pereiti prie NATO standartus atitinkančios artilerijos ir amunicijos. Ukraina greitai sugrįžo prie pilno artilerijos intensyvumo.
Ir būtent Vakarų dėka Ukrainos pajėgos pagal technologinį lygį lėtai ir stabiliai stiebiasi į viršų. Tuo metu Rusija naudojasi skaitlingesne, tačiau gerokai mažiau pažengusia ir tikslia ginkluote.
Dėl šios priežasties Rusija per brangius mūšius iš lėto praranda galią prieš Ukrainos pajėgas. Vis daugiau dalinių lieka neefektyvūs ir reikalauja atnaujinimo, vis daugiau kareivių atsisako eiti į karą ir Rusija vis daugiau turi kliautis samdiniais.
Siaubinga Rusijos organizacija – šansas Ukrainai
Tačiau visa tai nereiškia, kad Rusija pasiekė kritiškai žemą kariauti galinčios jėgos lygį. Jai nepavyksta pakankamai sugeneruoti aukšto lygio rezervų.
Puikiai žinoma, kad Rusija Mulino mieste (Nižnij Novgorodo apskritis) formuoja taip vadinamą „3-ąjį armijos korpusą“.
Pasak Ukrainos ir Vakarų žvalgybos, šis „korpusas“ turėtų turėti 10–15 tūkstančių rekrutų, kurie į kariuomenę ateitų iš civilio gyvenimo su mažai arba visiškai be karinės patirties.
Ekspertai mano, kad tokios pajėgos, kaip ir dar silpnesni ir nepajėgūs „savanorių batalionai“ iš kitų Rusijos regionų, gali turėti nebent labai ribotą efektą visam karui.
Didesne nei įsivaizdavo Rusijai bėda tampa ir dešimtmečius Rusijos bazėse dulkes rinkusi technika.
„Visa sistema yra stipri tiek, kiek jos silpniausia dalis, – sakė A.Zagorodniukas. – Jeigu turėsi 100 tankų, bet 10 treniruotų įgulų, tai reiškia, kad realybėje tu turi 10 tankų. Didžiausia Rusijos armijos problema yra organizacinis gebėjimas sugeneruoti daugiau galios. Jų sistemos galimybės nėra efektyvios. Jie praleis labai daug laiko, kol mobilizuos rekrutus, juos paruoš, paskirs karininkus ir panašiai.“
Visa tai Ukrainai – galimybė ir kol šis langas atviras, ukrainiečiai turi progą įgyti pranašumą prieš Rusiją.
Labiausiai bijo Vakarų šalių dvejonių
Ukraina proga pasinaudoti privalo iki lapkričio arba kitaip tariant – iki žiemos. Tada šaltis ir lietus puolimą pavers ypatingai sudėtingu. Laikas nėra Ukrainos pusėje – šalis privalo pasinaudoti proga ir ji negali sau leisti nesibaigiančio karo.
Šiuo metu nėra aišku, ar Ukraina gali suduoti pagrindinį smūgį, kuris priverstų Rusiją išmėtyti savo pajėgas po įvairiausius taškus, ką dabar agresorius ir daro.
A.Zagorodniukas sėkme laikytų koncentruotą smūgį į vieną iš krypčių.
„Bet yra „jeigu“, – sakė jis. – Mūsų Vakarų partneriai turi ir toliau mums tiekti ginklus ir techniką ir tai daryti greičiau ar bent jau tokiu pačiu ritmu. Labai svarbu, kad jie nepradėtų vėl diskutuoti. Pastebėjome, kad kai karas pasiekdavo naują fazę, jie pradėdavo diskutuoti, o tokie veiksmai galiausiai virsta abejonėmis. Be to, egzistuoja nuovargis, atsiranda nusivylimas ir kaltinimai dėl nesibaigiančio karo. Bet jeigu kas ir yra pavargę nuo šio karo, tai ukrainiečiai.“
Straipsnis parengtas pagal „Kyiv Independent“ publikaciją.
