„The Washington Post“ apklausė daugiau kaip 3 dešimtis JAV, Ukrainos, Europos ir NATO pareigūnų, ir atskleidė, kad JAV žvalgybos bendruomenė prasiskverbė į daugelį Rusijos politinės vadovybės, šnipinėjimo aparato ir kariuomenės grandžių – nuo aukščiausio lygio vadovų iki priešakinių linijų.
Praėjusių metų spalio rytą aukščiausi šalies žvalgybos, kariuomenės ir diplomatijos vadovai rinkosi į Ovalųjį kabinetą skubiam susitikimui su prezidentu J.Bidenu. Jie atvyko nešini itin slapta žvalgybos analize, parengta iš naujai gautų palydovinių vaizdų, perimtų žmogiškųjų šaltinių, dėl Rusijos prezidento Vladimiro Putino karinių planų įsiveržti į Ukrainą.
Šis posėdis buvo vienas iš kelių susitikimų, kuriuos pareigūnai tą rudenį surengė dėl Ukrainos (kartais susirinkdavo mažesnėse grupėse), tačiau jis išsiskyrė tuo, kad buvo pateiktas išsamus žvalgybos informacijos vaizdas.
J.Sullivano įpareigoti parengti išsamią Rusijos ketinimų apžvalgą, jie pasakė J.Bidenui, kad žvalgybinė informacija apie V.Putino operatyvinius planus, papildyta tebevykstančiomis operacijomis pasienyje su Ukraina, rodo, kad dabar yra visos sąlygos masiniam puolimui.
J.Bidenas, kuris pradėjo eiti pareigas žadėdamas neleisti šaliai įsivelti į naujus karus, buvo tvirtai apsisprendęs – V.Putinas turi būti sulaikytas arba su juo susidorota, tačiau Jungtinės Valstijos turi veikti ne vienos. NATO toli gražu nebuvo vieninga, kaip elgtis su Maskva, o JAV patikimumas buvo menkas.
Po katastrofiškos Irako okupacijos, chaoso, kilusio po JAV pasitraukimo iš Afganistano, ir ketverių metų prezidento Donaldo Trumpo, toli gražu nebuvo ramu, kad J.Bidenas galėtų veiksmingai vadovauti Vakarų atsakui į ekspansionistinę Rusiją.
JAV ir sąjungininkų atsakas į ankstesnę Rusijos agresiją šalyje buvo neaiškus ir susiskaldęs. Prasidėjus invazijai, buvo numatyta, kad ukrainiečiams reikės daug naujos ginkluotės, kad galėtų apsiginti. Per mažas jų kiekis galėjo garantuoti Rusijos pergalę. Tačiau per didelis kiekis galėjo išprovokuoti tiesioginį NATO konfliktą su branduolinį ginklą turinčia Rusija.
Šiame pasakojime naujai nušviečiamas nelengvas kelias siekiant atkurti JAV patikimumą, bandymas suderinti žvalgybos informacijos slaptumą su būtinybe įtikinti kitus jos teisingumu ir iššūkis nustatyti, kaip galingiausias pasaulyje karinis aljansas padėtų ne visai tobulai demokratijai Rusijos pasienyje atremti puolimą, NATO neiššovus nė vieno šūvio.
Žvalgybos duomenimis, rusai turėjo ateiti iš šiaurės, iš abiejų Kijevo pusių. Vienos pajėgos turėjo judėti į rytus nuo sostinės per Ukrainos Černihovo miestą, o kitos – iš vakarų pusės, stumdamosi į pietus nuo Baltarusijos per tarpą tarp apleistos Černobylio atominės elektrinės „uždraustosios zonos“ ir aplinkinių pelkių.
Puolimas būtų vykdomas žiemą, kad dėl kietos žemės vietovė būtų lengvai pravažiuojama tankams. Susiformavę žnyplėmis aplink sostinę, Rusijos kariai planavo užimti Kijevą per tris ar keturias dienas. Jų specialiosios pajėgos turėjo surasti ir nušalinti prezidentą Volodymyrą Zelenskį, prireikus jį nužudyti ir įkurti Kremliui palankią marionetinę vyriausybę.
Atskirai Rusijos pajėgos tuomet ateitų iš rytų ir per centrinę Ukrainą veržtųsi prie Dniepro upės, o kariai iš Krymo užimtų pietrytinę pakrantę. Šie veiksmai pagal planą turėjo užtrukti kelias savaites, kaip buvo prognozuojama Rusijos planuose.
Po pertraukos, skirtos persigrupuoti ir apsiginkluoti, jie stumtųsi į vakarus, į šiaurės-pietų liniją, besidriekiančią nuo Moldovos iki vakarų Baltarusijos, vakaruose palikdami likusią Ukrainos valstybę – teritoriją, kurioje, V. Putino manymu, gyveno nepataisomi neonacistai rusofobai.
Vėliau Nacionalinės žvalgybos direktorė Avril Haines paaiškino, kad Jungtinės Valstijos gavo „nepaprastai išsamią informaciją“ apie slaptus Kremliaus planus dėl karo, kurį jis ir toliau neigė ketinąs pradėti. Jie apėmė ne tik kariuomenės ir ginkluotės išdėstymą bei operatyvinę strategiją, bet ir smulkmenas, tokias kaip V.Putino „neįprastas ir staigus finansavimo padidinimas karinėms nenumatytoms operacijoms ir rezervinių pajėgų kūrimui, nors kitiems neatidėliotiniems poreikiams, tokiems kaip reagavimas į pandemiją, buvo skiriama nepakankamai lėšų“, sakė ji. Šįkart nebuvo tik bauginimo pratybos.
„Neatrodė, kad to imtųsi protinga šalis“, – vėliau sakė vienas susitikimo dalyvis apie planuojamą beveik 45 mln. gyventojų turinčios šalies okupaciją. Dalis Ukrainos buvo labai antirusiškai nusiteikusi, todėl kilo sukilimo grėsmė, net jei V.Putinas nuverstų vyriausybę Kijeve. Ir vis dėlto žvalgyba rodė, kad vis daugiau karių atvyksta ir įsitvirtina šiai kampanijai. Rusijos stovyklose buvo kaupiama amunicija, maistas ir svarbiausios atsargos.
J.Bidenas spaudė savo patarėjus. Ar jie tikrai manė, kad šį kartą Putinas gali smogti?
Žvalgybos duomenys pabrėžė paties V.Putino žodžių pažadą. Praėjusių metų liepą jis paskelbė 7 000 žodžių esė „Apie istorinę rusų ir ukrainiečių vienybę“, kupiną nuoskaudų ir abejotinų teiginių. Jis teigė, kad rusai ir ukrainiečiai yra „viena tauta“ – ši idėja įsišaknijusi V.Putino teiginiuose apie „kraujo ryšius“ – ir kad intrigantai Vakarai „apiplėšė“ Maskvą.
„Esu įsitikinęs, kad tikrasis Ukrainos suverenitetas įmanomas tik bendradarbiaujant su Rusija“, – rašė V.Putinas.
Tačiau vėlesnė V.Putino publikacija „labai patraukė mūsų dėmesį, – vėliau sakė J.Sullivanas. – Pradėjome domėtis, kas čia vyksta, koks jo galutinis žaidimas? Kaip stipriai jis ketina spausti?“ Rugpjūčio 27 d. J.Bidenas atsargumo sumetimais leido iš JAV atsargų paimti 60 mln. dolerių vertės gynybinių ginklų ir nusiųsti juos Ukrainai.
E.Macronas ir A.Merkel daug metų bendravo su V. Putinu ir jiems buvo sunku patikėti, kad jis yra toks neracionalus, kad pradėtų pražūtingą karą. Praėjus kelioms savaitėms po J.Bideno susitikimo Ženevoje jie bandė surengti ES ir Rusijos aukščiausiojo lygio susitikimą, tačiau skeptiškai nusiteikę bloko nariai, laikydami tai pavojinga nuolaida agresyviai Rusijos laikysenai, jį atmetė.
Dauguma abejojo ir pastebėjo, kad V.Zelenskis, regis, manė, jog Rusija niekada nepuls su tokiu užmoju ir jėga, kokią prognozavo amerikiečiai. Ar Ukraina ne geriausiai suprato Rusijos ketinimus?
Tik britai ir Baltijos šalys visiškai pritarė JAV žvalgybos parodymams. Vienu metu pareigūnas iš Londono atsistojo ir gestu parodė į A.Hainesą: „Ji teisi“.
Tačiau Paryžius ir Berlynas prisiminė JAV teiginius iš žvalgybinės informacijos apie Iraką. Tos giliai ydingos analizės šešėlis kabojo ant visų diskusijų, susijusių su invazija.
„Amerikos žvalgyba nelaikoma natūraliai patikimu šaltiniu“, – sakė saugumo ekspertas ir ilgametis Prancūzijos pareigūnų patarėjas Francois Heisbourg'as. Buvo manoma, kad ji linkusi į politines manipuliacijas.
Tačiau V.Zelenskis pasipriešino raginimams perkelti savo vyriausybę ir buvo tvirtai įsitikinęs, kad taip jis nesukelia panikos visuomenėje. Jis manė, kad šiuo keliu einant laukia pralaimėjimas.
„Negalima man paprasčiausiai sakyti: Klausyk, tu dabar turi pradėti ruošti žmones ir sakyti, kad jie turi atidėti pinigų, kaupti maisto atsargas. Jei būtume apie tai pranešę – o to norėjo kai kurie žmonės, kurių neįvardysiu, – tuomet nuo praėjusių metų spalio mėnesio būtume praradę 7 mlrd. dolerių per mėnesį, o tuo momentu, kai rusai užpultų, jie būtų mus užėmę per tris dienas...Apskritai mūsų vidinė nuojauta buvo teisinga: jei prieš invaziją pasėsime chaosą tarp žmonių, rusai mus praris. Nes per chaosą žmonės bėga iš šalies“.
Taip pat Ukrainos pareigūnai skundėsi, kad JAV nesuteikia pakankamai detalios informacijos apie invaziją. Kai lapkritį Ukrainos Užsienio reikalų ministras Dmutro Kuleba apsilankė Valstybės departamente Vašingtone, jį pasitiko aukšto rango JAV pareigūnas nešinas kava ir nusišypsojęs tarė: „vyručiai, kaskite apkasus“.
„Kai mes taip pat nusišypsojome, – prisiminė D. Kuleba, pareigūnas vėl paragino. – Aš rimtai, pradėkite kasti apkasus. (...) Jūs būsite užpulti. Tai bus plataus masto ataka ir turite jai ruoštis.“ Tačiau, anot Ukrainos ministro, detalių JAV pareigūnai nepateikė.
J.Bidenas į Maskvą susitikti su V.Putinu buvo nusiuntęs CŽA vadovą Williamą Burnsą, kad jis Kremliaus šeimininkui tiesiai pasakytų, jog JAV žino jo planus ir už tai grės pasekmės.
J.Burnsas perdavė asmeninį J.Bideno laišką ir pasikalbėjo su V.Putinu telefonu iš biuro Kremliuje, nes Rusijos prezidentas buvo Sočyje dėl koronaviruso suvaržymų. V.Putinas tuomet vėl skundėsi dėl NATO plėtros ir Ukrainos valdžios neteisėtumo.
Parengta pagal „The Washington Post“ inf.
