Šalia apgriauto pastato ant sudaužytų plytų krūvos stovėjo mažas berniukas – jos draugės ketverių metų anūkas Mykyta. Jo žieminė striukė buvo suplėšyta, bet jis neverkė.
„Paklausiau jo, kur jo močiutė, – prisiminė S.Voščana. – Jis tyliai atsakė: ji mirė.“
Atsisukusi pažvelgti į tai, kas liko iš namo rūsio, ji išvydo kažką „daugiau nei baisaus“.
„Pamačiau juos, gulinčius labai arti vienas kito, keturis negyvus kūnus, – sakė S.Voščana.
Jos draugams tą rytą nepavyko pasislėpti nuo rusų artilerijos smūgio. Kovo 27 d. žuvo 36 metų Mykytos mama Liudmyla Čibis, septynerių metų sesuo Karyna ir seneliai, 69 ir 64 metų Volodymyras ir Vira Serdiučenko.
Mykyta matė išdarkytus savo šeimos narių kūnus, pasakojo S.Voščana.
Berniukas išlindo iš po savo šeimos lavonų. Sužeistas, sušalęs ir išsigandęs jis vienas klaidžiojo tarp nuolaužų, likusių iš senelių namų, kol S.Voščana jį surado.
„Kai paėmiau jį ant rankų, jis pasakė: „Aš taip ilgai tavęs laukiau. Žinojau, kad tu mane išgelbėsi“, – prisiminė ji.
Tą dieną šios šeimos nariai buvo vienintelės išpuolio aukos.
Po kelių dienų Rusijos pajėgos užėmė Oskilą – Charkovo srities kaimą, kuriame prieš karą gyveno 3 tūkst. gyventojų ir kuris yra į rytus nuo Iziumo. Oskilas liko rusų okupuotas iki rugsėjo mėnesio, kai Ukrainos pajėgos netikėtu kontrpuolimu išvadavo didžiąją Charkovo srities dalį.
Praėjus beveik septyniems okupacijos mėnesiams, Oskilo gyventojai vis dar laiko kovo 27 d. smūgį viena iš baisiausių tragedijų, kurias Rusija padarė jų kaimui.
Nėra saugios vietos
Mykytos senelių namas Oskile visada buvo mėgstamiausia šeimos susibūrimo vieta, sakė Mykytos vyresnioji pusseserė Daria Sviatenko.
Visa šeima ten rado prieglobstį netrukus po to, kai Rusija vasario 24 d. pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą. Prieš karą šeima buvo išsibarsčiusi po Charkovą, Iziumą ir kelis kitus namus Oskilėje.
„Manėme, kad kaime bus saugiau“, – pasakojo D.Sviatenko.
Netrukus paaiškėjo, kad jie klydo, nes virš Oskilo pradėjo skraidyti rusų lėktuvai. „Tai buvo siaubinga“, – prisiminė ji.
Daugiau nei savaitę praleidusi pasislėpusi rūsyje be mobiliojo ryšio, elektros ir „priėjimo prie civilizacijos“, D.Sviatenko motina Olena nusprendė su vaikais bėgti nuo Rusijos vykdomo karo.
Nors ji bandė įtikinti savo giminaičius evakuotis, jie atsisakė.
„Mano seneliai nenorėjo palikti savo namų“, – sakė D.Sviatenko ir pridūrė, kad jos teta Liudmyla Čibis bijojo bėgti su vaikais. Šeima buvo girdėjusi pasakojimų apie tai, kaip Rusijos kariai žudė civilius gyventojus, kai šie bandė evakuotis iš okupuotų teritorijų.
Kovo 5 d. O.Sviatenko su vaikais pabėgo iš Oskilo į Lenkijos miestą, kuriame tuo metu dirbo jų tėvas.
Jiems išvykus, rusų pajėgos ėmė intensyviau apšaudyti Oskilą. Netrukus kaimą, kurį skyrė Oskilo upė, iš dalies okupavo rusų kariuomenė.
Kovo 10 d. į gatvę, kurioje gyveno šeima, įvažiavo pirmieji rusų tankai, ir prasidėjo „košmaras“, pasakojo S.Voščana.
Nuolatinė baimė
Kai vieną kovo dieną į kiemą įžengė keli rusų kareiviai, šeimos namo langai buvo uždengti seno audinio gabalais, o durys užrakintos iš vidaus.
Pastebėjęs kareivius, jaunasis Mykyta užlipo ant kėdės prie lango ir drąsiai sušuko: „Šlovė Ukrainai“.
„Jie visi labai išsigando ir nusivedė jį nuo lango“, – prisiminė S.Voščana.
Laimei, rusų kareiviai jo neišgirdo. Jie bandė atidaryti lauko duris, bet netrukus išėjo.
Tuo metu Ukrainos pajėgos atrėmė rusų bandymus žengti link už kaimo esančios vietos hidroelektrinės, pasakojo S.Voščana. Pasitraukdami Rusijos kariai paliko tris tankus gatvėje, kurioje gyveno S.Voščana ir Serdiučenkų šeima.
Vakare prieš išpuolį S.Voščana prisimena netoli savo namų pastebėusį ją sekantį rusų droną. Ji mano, kad Rusijos pajėgos tyrinėjo vietovę, bandydamos aptikti Ukrainos karius.
„Mūsų kariai buvo kitame (Oskilo upės) krante, – sakė ji. -Mūsų gatvėje ukrainiečių karių nebuvo.“
Vėliau tą pačią dieną S.Voščana eilinį kartą aplankė savo ilgametę draugę Virą Serdiučenko, Mykytos močiutę.
„Sėdėjome pas juos ir kalbėjomės apie tai, koks drąsus buvo Mykyta, kai atėjo rusai“, – prisiminė S.Voščana.
„Staiga driokstelėjo pirmasis sprogimas“, – pridūrė ji.
S.Voščana pažvelgė į lubas ir pamatė dangų – sprogimas apgriovė stogą, išdaužė langus ir išlaužė lauko duris.
„Vaikai pradėjo verkti iš baimės“, – sakė ji.
Nors šeima savo namuose turėjo nedidelį rūsį, Mykytos senelis Volodymyras manė, kad geriau slėptis lauke esančiame rūsyje, kad šeima neįstrigtų po pastato nuolaužomis. S.Voščana nusprendė greitai grįžti namo.
Vos jai išėjus iš jų namų, netoliese sprogo dar vienas sviedinys. S.Voščana sakė, kad jai kažkaip pavyko grįžti namo ir pasislėpti kieme.
Ji pažymėjo, kad Rusijos kariai gyvenamąją gatvę apšaudė maždaug pusvalandį.
Kai atrodė, kad puolimas nurimo, S.Voščana nuskubėjo atgal į Serdiučenkų namus. Nepaisant to, kad pakeliui matė daugybę nuo sviedinių susidariusių kraterių, ji sakė, kad „negalėjo įsivaizduoti, kokia tragedija jau įvyko“.
Kai Mykyta jai pasakė, kad močiutė mirė, S.Voščana teigė iš pradžių pagalvojusi, kad ji mirė nuo širdies smūgio per intensyvų apšaudymą.
„Mane apėmė baimė, kai pasakė, kad mirė ir jo mama“, – prisiminė moteris.
Šalia rūsio ji sakė pamačiusi keturis lavonus, visi jie buvo sudarkyti. Ji prisimena krauju permirkusią ir suplėšytą Volodymyro kepurę: „Sprogimas buvo labai arti jų. Nebuvo jokių šansų išgyventi.“
Ketverių metų Mykyta vienintelis išgyveno rusų smūgį.
„Jis išlindo iš po savo šeimos kūnų ir užlipo ant plytų krūvos, – pasakojo S.Voščana. – Ten jį ir radau.“
Dorojimasis su trauma
Po atakos S.Voščana sakė, kad vietos teritorinių gynybos pajėgų kariai ištraukė Mykytos šeimos kūnus ir, vykstant nuolatiniam apšaudymui, palaidojo juos bendrame kape kaimo kapinėse.
Mykyta buvo nugabentas į vietos gydytojo namus, kur jam buvo gydoma sužeista ranka ir klubas.
Aplankyti berniuko atvyko Oskilo gyventoja Olha Šamaida, Mykytos šeimos pažįstama.
„Jis buvo išsigandęs ir sušalęs, – prisimena ji. – Jis net paklausė manęs: „Ar sušildysi mane?“.
Ji parsivežė jį namo.
Trijų vaikų motina O.Šamaida sakė dėjusi visas pastangas, kad padėtų Mykytai susidoroti su Rusijos išpuolio sukelta trauma.
„Jis nemiegojo dvi savaites, – teigė ji. – Jis prisiminė tuos siaubingus sprogimus.“
Po kelių mėnesių Mykitos tetai Elenai Sviatenko pavyko jį evakuoti iš vis dar okupuoto Oskilo ir gauti teisinę jo globą. Dabar penkerių metų Mykyta gyvena su tetos šeima Lenkijoje.
Mykytos pusseserė Daria Sviatenko sakė, kad Mykyta supranta, jog jo artimieji buvo nužudyti, ir labai jų pasiilgsta. „Jis neverkia, bet viską supranta.“
Ji pažymėjo, kad kartais Mykyta atsiveria ir pasakoja apie tragediją.
„Aš likau gyvas tik todėl, kad mane uždengė mama ir sesuo“, – kartą pasakė jis.
Parengta pagal „The Kyiv Independent“ inf.
