Philippe‘as de Gaulle‘is, kuris pats buvo svarbi karinė figūra, paklausė tėvo raginimo prisijungti prie Laisvosios Prancūzijos pajėgų kovoje su nacizmu Antrojo pasaulinio karo metais. Vėliau jis padarė sėkmingą karjerą kariniame jūrų laivyne, įgijo admirolo laipsnį, taip pat tapo senatoriumi.
Nepaisant didžiulio fizinio panašumo, jis buvo mažiau garsus nei jo tėvas, tačiau pasišventė Ch. de Gaulle‘io atminimo puoselėjimui, visų pirma išleisdamas eilę knygų, įskaitant sėkmingą veikalą „De Gaulle‘is, mano tėvas“.
Jo sūnus Yves‘as de Gaulle‘is naujienų agentūrai AFP sakė, kad jis mirė naktį iš antradienio į trečiadienį Paryžiaus centre, Prancūzijos karinėje institucijoje, kurioje praleido dvejus metus.
„Philippe‘as de Gaulle‘is sulaukė tėvo raginimo prisijungti prie Pasipriešinimo judėjimo“, – rašė prezidentas Emmanuelis Macronas atminimo įraše socialiniame tinkle „X“.
„Jūreivis, admirolas, senatorius, jis niekada nepritrūko drąsos ir garbės. Prancūzų drąsos šimtmetis“, – rašė jis.
Dešiniosios Respublikonų partijos, kuri laiko save Ch. de Gaulle‘io politinės mantijos paveldėtoja, vadovas Ericas Ciotti apibūdino Ph. de Gaulle‘į kaip Prancūzijos „ramstį“. „Jo gyvenimas, paskirtas tarnauti Prancūzijai, laivynui ir Senatui, buvo gyvas pavyzdys Respublikai“, – rašė jis „X“.
„Prancūzija buvo jo širdyje iki pat pabaigos“, – pridūrė gynybos ministras Sebastienas Lecornu.
„Būti generolo de Gaulle‘io sunūmi“
Jis 1940 metais įstojo į Laisvosios Prancūzijos karines jūrų pajėgas ir iki 1944-ųjų kariavo Šiaurės Atlante, paskui pačioje Prancūzijoje, kai pasipriešinimo pajėgos prisijungė prie sąjungininkų, išstumiant nacius iš Prancūzijos, ir dalyvavo išsilaipinime Normandijoje (D dieną).
Po karo dalyvavo pokolonijiniuose konfliktuose Indokinijoje (dabartinėje Kambodžoje, Laose, dalyje Vietnamo ir Kinijos), Maroke ir Alžyre.
Ch. de Gaulle‘is vengė net menkiausių nepotizmo apraiškų ir niekada nepadėjo savo sūnui užimti jokių pareigų, o po karo neapdovanojo jo Išlaisvinimo ordinu.
Savo tris vaikus Ch. de Gaulle‘is auklėjo griežtai, jų motina Yvonne sakė, kad Philippe‘ą ir jo dvi seseris pabučiuodavo tik per jų gimtadienius ir gruodžio 31 dieną.
Vyriausioji iš seserų Elisabeth mirė 2013 metais, o jauniausioji iš vaikų Anne, kuri turėjo Dauno sindromą, mirė 1948 metais, būdama vos 20 metų.
„Aš viską suprantu, mano berniuk. Tavo padėtis niekada nebuvo lengva. Būti generolo de Gaulle‘io sūnumi šį tą reiškia“, – kartą jam pasakė tėvas.
„Bet tavo laikysena visada buvo tokia, kokios iš tavęs tikėjausi“, – sakė jis sūnui.
Ch. de Gaulle‘io memorialo rytiniame Colombey-les-deux-Eglises miestelyje, kuriame jis gyveno prieš Antrąjį pasaulinį karą ir 1970 metais mirė, prezidentas Nicolas Lacroix sakė, kad Ph. de Gaulle‘is bus palaidotas vietinėse kapinėse, priešais savo tėvą, šalia žmonos Henriette, motinos Yvonne ir sesers Anne.
„Mūsų šalis neteko vieno iš didžiųjų savo gynėjų. Golizmas neteko vieno didžiausių savo ambasadorių“, – sakė jis, pridurdamas, kad Prancūzijos vėliava prie paminklo bus nuleista iki pusės stiebo iki laidotuvių pabaigos.
