Iki šiol netyla ginčai, ar karinės operacijos „Irako laisvė” autoriai žinojo, kad prielaidos įsiveržti į Iraką yra klaidingos, ar sąmoningai jomis pasinaudojo siekdami savo tikslų.
Daugelis pripažįsta, kad nuvertus Saddamą Husseiną tik iš dalies buvo pateisintos viltys. Jei JAV tikėjosi marionetės ar sąjungininko vaidmens nuvertus S. Husseiną, apsišovė.
Ir nors Irake šiomis dienomis mažiau smurto nei anksčiau, oponentų kankinimai, represijos naudojantis kovos su terorizmo pretekstu vis auga.
Karinės operacijos Irake pasekmės sukrėtė ir pačią Ameriką bei jos įvaizdį pasaulyje. Nedžiugiai atrodo ir šio karo geopolitinės pasekmės, kurios dar gali užkurti ir tikrą pragarą islamo pasaulyje.
Prielaidos nepasitvirtino
Ko siekė JAV? Pirmiausia užkirsti kelią galimam Irako režimo ir teroristinės grupuotės „Al Qaeda” bendradarbiavimui.
Tokie tikslai buvo viešai įvardijami rengiant visuomenę būsimai sąjungininkų invazijai į Iraką. Buvo tvirtinama, kad S. Husseinas tebeturi masinio naikinimo ginklų (MNG) – branduolinių cheminių ir biologinių, kuriuos gali panaudoti prieš Ameriką ir kitas Vakarų valstybes arba perduoti teroristams.
Po rugsėjo 11 d. teroro išpuolių Niujorke ir Vašingtone JAV visuomenė patikėjo šiais teiginiais ir palaikė tuomečių šalies vadovų sprendimą įsiveržti į Iraką.
Bet po kiek laiko paaiškėjo, kad, skirtingai nei šiandien, jokios „Al Qaeda” veiklos tada Irake dar nebuvo.
Pavyzdžiui, rengiantis karinei operacijai teigta, kad prieš rugsėjo 11 d. įvykius S. Husseino agentai Prahoje susitiko su vienu teroro atakų organizatorių – pilotu Mohamedu Atta, lėktuvu įsirėžusiu į Pasaulio prekybos centro dangoraižį.
Tačiau paaiškėjo, kad nebuvo jokio bendradarbiavimo tarp S.Husseino ir „Al Qaeda”. Bagdadas jokiu būdu negalėjo niekam perduoti masinio naikinimo ginklų, nes jų jau neturėjo.
Kaip parodė praėjus metams po įsiveržimo į Iraką atliktas tyrimas, S. Husseinas 1991 m. sustabdė branduolinių ginklų programą, o 1995 m. ir cheminių bei biologinių ginklų kūrimą. Ginklus jis arba sunaikino, arba išvežė už savo šalies ribų.
Dabar britų ir JAV pareigūnai atsakomybę už šią klaidingą informaciją verčia dviem Irako specialiųjų tarnybų pareigūnams.
Turėjo savų interesų
Iki šiol nesutariama, ar tuometis britų premjeras Tony Blairas ir JAV prezidentas George’as W.Bushas nuoširdžiai tikėjo šia informacija, ar buvo suklaidinti, ar klaidino visuomenę tyčia.
„Dar gerokai iki rugsėjo 11-osios dalis G. W. Busho administracijos aukšto rango pareigūnų ragino pašalinti iš valdžios S.Husseiną.
Jie pasinaudojo tragiškais 2011 m. rugsėjo įvykiais, kad įgyvendintų savo tikslus. O šie siekiai skambėjo taip: nuversti kruvinąjį S.Husseino režimą ir sudaryti prielaidas demokratinei santvarkai Bagdade atsirasti”, – teigė Harvardo profesorius, buvęs JAV gynybos ministro pavaduotojas Josephas Nye.
Šie įvykiai esą galėtų tapti demokratinių procesų arabų pasaulyje katalizatoriumi. Vienas Irako operacijos architektų buvęs JAV viceprezidentas Dickas Cheney teigia, kad Arabų pavasaris ir buvo pokyčių Irake pasekmė.
Bet pripažįstama, kad už minėtų tikslų Irake slypėjo pragmatiški JAV interesai, siekiant perimti Irako naftos telkinių kontrolę, taip pat platesni geopolitiniai interesai.
Todėl po invazijos Bagdade turėjo atsirasti ne kokia nors kita, o tik proamerikietiška vyriausybė. Tada regione būtų buvęs užkirstas kelias teroristinių organizacijų, pirmiausia „Hamas” ir „Hezbollah”, kurių veikla sunkina Artimųjų Rytų konflikto sprendimą, veiklai.
Be to, būtų turėjusi sumažėti veiklos erdvė Sirijos ir Irano autoritariniams režimams. Įvykiai Irake turėjo pastūmėti demokratijos link ir Persų įlankos valstybes bei Saudo Arabiją. Bet, kaip šiandien aiškėja, šioms viltims nebuvo lemta išsipildyti.
Nafta – ne vien JAV
Dabar JAV vis labiau pripažįsta, kad būtent S. Husseinas buvo patikima atsvara prieš Irano ambicijas dominuoti regione. Likimo ironija yra tai, kad dabartinė Irako šiitų vadovybė kaip tik ir buvo radusi prieglobstį šiitų valdomame Irane nuo S. Husseino persekiojimo.
Dabar jų dėka Iranas per Iraką spaudžia savo įtakos svertus Sirijoje, Libane ir Palestinoje. Be to, nepaisant Vašingtono lūkesčių, Irakas netapo ir JAV naftos interesus tenkinančia valstybe.
Ji nutarė sudaryti kontraktus dėl naftos gavybos ne tik su Vašingtonu ir Londonu, bet ir su Pekinu bei Maskva. Praėjusių metų spalio mėnesį paaiškėjo, kad Maskva tampa Irako partnere ir aprūpinant šią šalį ginkluote. Sudarytas daugiau nei 4 mlrd. dolerių vertės kontraktas.
Iš Rusijos Irakas ir vėl, kaip S. Husseino laikais, perka oro gynybos sistemas. Tiesa, JAV neprieštarauja, mat, kaip teigia Rusijos strategijų ir technologijų analizės centro direktorius Ruslanas Puchovas, taip Amerika nori pastūmėti Rusiją geriau parduoti ginklus Irakui nei Iranui.
Įsitvirtino kiti tironai?
Beveik niekas nesiginčija, kad Irake S. Husseino režimas buvo laikomas brutaliu ir kruvinu. Jis liūdnai pagarsėjo genocidu prieš kurdus 1986–1989 m. Organizacijos „Human Rights Watch” duomenimis, jo metu, žuvo nuo 50 iki 100 tūkst. žmonių. Patys kurdai mano, kad šis skaičius didesnis.
Kruvinos represijos vykdytos ir prieš šalies pietuose gyvenusius šiitus. Pats S.Husseino režimas rėmėsi musulmonais sunitais, kurie šalyje sudarė 20 proc. gyventojų.
Šalies saugumo pajėgos vykdė politines represijas ir prieš kitaip manančius – režimo oponentai be teismo buvo suimami, įkalinami, kankinami, žudomi.
Ar galėjo pagalvoti JAV ir sąjungininkai, kad praėjus 10 metų Irako režimas vėl ims garsėti kankinimais ir žudymais, tik šį kartą jau vadovaujant šiitui premjerui Nuri al-Maliki?
Represijų aukomis dažniausiai tampa musulmonai sunitai. Kaip teigia naujienų tarnyba „Al-Jazeera”, dabartiniai šalies įstatymai leidžia suimti bet kurį asmenį, įtariamą teroristine veikla, o net už 50 įvairių nusikaltimų žmogų galima nubausti mirtimi.
Tie nusikaltimai – tai ne tik galima teroristinė veikla, žmogžudystė ar žmonių grobimas, bet ir, pavyzdžiui, žala valstybės nuosavybei.
Vėl, kaip ir S. Husseino laikais, tarptautinės žmogaus teisių organizacijos skambina pavojaus varpais dėl represijų Irake. Remiantis šių organizacijų duomenimis, nuo 2005 m. Irake įvykdyta mirties bausmė mažiausiai 3 tūkst. asmenų, tarp jų – pačiam S. Husseinui.
Žmogaus teisių gynimo organizacijos „Amnesty International” ataskaitoje skelbiama, kad dažnai mirties bausmė įvykdoma asmenims, kurie neišlaikę kankinimų prisipažįsta padarę nusikaltimą, nors buvo nekalti.
Nenuostabu, kad prieš tokias represijas žmonės jau ir protestuoja. Vietos religiniai lyderiai pareiškė, kad nuo demonstracijų gali būti pereita ir prie ginkluotos kovos, panašios į tą, kuri kilo Sirijoje.
Karo aukas kamuoja vėžys
Kita liūdna karo Irake pasekmė – šalyje pastebimas tiesiog epideminis susirgimų vėžiu protrūkis. Oficiali Irako vyriausybės ataskaita rodo, kad 1991 m. tik 40 žmonių sirgo vėžiu skaičiuojant 100 tūkst. gyventojų, o 2005 m. – jau 1600 žmonių.
Pastaruoju metu Irake gimsta vis daugiau išsigimusių kūdikių. Jaunos moterys Irake, gyvenusios karo zonoje, tiesiog bijo gimdyti.
Manoma, kad ir vienos, ir kitos nelaimės priežastis – per bombardavimus naudoti ginklai, kurių sudėtyje būta urano ir gyvsidabrio. Dabar tokius ginklus dėl jų žalingo poveikio aplinkai norima uždrausti, bet tam priešinasi JAV, Jungtinė Karalystė, kitos šalys.
Būtent jos pripažįsta naudojusios amunicijoje nusodrintą uraną – radioaktyviosios medžiagos dedama į tankų, šarvuočių ir kai kurių orlaivių naudojamus sviedinius. Jų pramušamoji galia didesnė nei įprasta, bet šalutinis poveikis, nors ir ginčijamas, aiškiai pastebimas Irake.
Nuodingos medžiagos įsigėrė į žemę, namus ar jų griuvėsius, o ten gyvenantys žmonės tampa jų aukomis. Ir ne tik irakiečiai.
JAV dar nuo Pirmojo Persijos įlankos karo gerai žinoma, ką reiškia „draugiška ugnis” – kai draugiškos pajėgos apšaudo saviškius. Suprantama, nusodrinto urano sviediniai neskiria draugų nuo priešų.
Irako karą nuo pirmųjų dienų plačiai nušvietęs BBC žurnalistas Johnas Simpsonas gerai žino „draugiškos ugnies poveikį”. Jis pats buvo sužeistas, kai važiuodamas su JAV specialiųjų pajėgų konvojumi pateko į amerikiečių lėktuvų apšaudymą. Dabar tūkstančiai Irako karo veteranų JAV skundžiasi sveikatos problemomis, tarp kurių dominuoja vėžys.
