Nors savus separatistus, bandžiusius įsitvirtinti mieste, Mariupolio gyventojams pavyko išvyti, miestui yra iškilusi nauja grėsmė – į Donbasą įsiveržusi Rusijos armija, kurios pagalba, kaip teigiama, Vladimiras Putinas bando nutiesti sausumos kelią į kovo mėnesį okupuotą Krymą.
Padėka lietuviams nuo karių
Nuo Ukrainos sostinės Kijevo iki Mariupolio apie pusaštunto šimto kilometro. Anksčiau autobusai į jį važiuodavo dažniau, tačiau dabar, dėl įtemptos situacijos šalyje, likęs vienas vienintelis naktinis reisas, kuris su trumpais sustojimais Kremenčiuke, Dnepropetrovske ir Zaporožėje trunka apie 14 valandų.
Kad važiuojame į karo zoną, galima pajusti jau šalia Dnepropetrovsko. Autobusas stabdomas net keliuose patikros punktuose, kuriuos kontroliuoja Ukrainos armija ir savanoriai.
Pravažiavus Zaporožę, punktų dar padaugėja. Kai kuriuose jų autobusas praleidžiamas be jokio patikrinimo, tačiau, kai kuriuose budintys kariai itin stropiai atlieka savo pareigas.
„Ukrainos nacionalinė armija, prašome parodyti savo dokumentus“, – viename iš patikros punktų pareiškia į autobusą įlipęs ginkluotas, veidą po kauke slepiantis karys.
„Iš Lietuvos?“, – žiūri į mane, kai parodžiau savo pasą. „Ir jau ketvirtą kartą?“, – pamatęs antspaudus dokumente, nustemba jis.
Įsitikinęs, kad esu žurnalistė, paprašo perduoti Lietuvai linkėjimus ir didelę padėką: „Mes žinome, kad jūs mums labai padedate. Nors esame čia, bet viską matome ir skaitome. Tokiais laikais išaiškėja, kas yra tikrieji draugai ir kas priešai. Ačiū jums ir jūsų prezidentei.“
Išlaipino visus vyrus
„Visi vyrai išlipkite ir pasiimkite su savimi dokumentus“, – pareiškia vairuotojas privažiavus dar vieną patikros punktą.
Pasižiūriu į autobuse esantį laikrodį ir termometrą, kuris rodo viduje ir lauke esančią oro temperatūrą – penkios ryto, lauke vos du laipsniai šilumos.
Nežiūrint į šaltį ir laiką, autobusą apsupo šeši ginkluoti vyrai – bent jau aš tiek jų pastebėjau.
Nė vienas iš keleivių nesipriešina. Pasiima asmens dokumentus ir paklusniai išlipa.
Aš iš paskos – negaliu praleisti dar vienos progos pabendrauti su Ukrainos armijos kariais.
Iš viso autobuso tikrintojams įtartinas pasirodo tik vienas keleivis – apie 25 metų vyras, kurio pase parašyta, kad jo gyvenamoji vieta yra Doneckas.
„Kodėl važiuojate į Mariupolį?“, – klausia jo karys. „Todėl, kad ten gyvenu, su šeima pabėgome“, – atsako šis.
Pasinaudojusi proga įkišu ir savo trigrašį: „O koks tikslas tikrinti keliu važiuojančius žmones, jei bet kas jūsų patikros punktus gali apeiti laukais?“
„Ten irgi mūsų žmonės, niekas nepraeis, nors jie ir nematomi“, – atsako man.
Rusai engimo nejaučia
Ačiū Dievui, jau pora dienų nesigirdi šūvių“, – ankstų ketvirtadienio rytą atvykus man į Mariupolį aiškina mane nuo autobusų stoties į miesto centre esantį viešbutį vežęs taksi vairuotojas Aleksejus.
Mariupolyje gimęs ir visą savo gyvenimą pragyvenęs vyras teigia, kad jo visa šeima ir draugai visada buvo ir yra už laisvą Ukrainą, o dėl esamos situacijos kaltina tik V.Putiną.
„Skaičiau, kad jis šizofrenikas ir man panašu, kad tai tiesa. Čia gimiau, užaugau, sukūriau šeimą, visada kalbėjau ir kalbu tik rusiškai, nors V.Putinas aiškina, kad mums neleidžiama kalbėti savo kalba. Eina jis...“, – nusikeikia Aleksejus ir iškart atsiprašo už savo šiurkštų išsireiškimą.
Kaip pasikeitė gyvenimas nuo nepaskelbto karo pradžios? „Pablogėjo. Viskas pabrango, kai kurios parduotuvės užsidarė. Bet gyvename. Pats kasiau apkasus aplink miestą – geriau mirsim, nei pasiduosime“, – kalbėjo Aleksejus.
Yra norinčių atsiskirti
Skirtingai nei Aleksejus, Lenino prospekte pats mane užkalbinęs Nikolajus nori ir laukia, kol ateis rusai.
„Nėra ten Rusijos kariuomenės, ten tik samdiniai, kurie už pinigus, jei reikės, bet ką padarys“, – kalbėjo viename iš Mariupolio gamyklų dirbantis vyras.
Pasak Nikolajaus, Ukrainos žiniasklaidos priemonių vaizduojama Mariupolio gyventojų parama naujajam šalies prezidentui Petro Porošenkai yra gerokai perdėta.
Jis aiškino, kad nė vienas iš jo pažįstamų ar kaimynų nėjo balsuoti prezidento rinkimuose, bet visi vieningai dalyvavo referendume.
„Buvo milžiniškos eilės, tiesa, aš pamatęs biuletenį nebalsavau už nieką, įmečiau neužbrauktą. Man sakė, kad mes balsuosime už prisijungimą prie Rusijos, bet pamačiau, kad reikia balsuoti už kažkokią federalizaciją“, – prisiminė Nikolajus.
Paklaustas, kodėl nori į Rusiją, Nikolajus atsakymo neturi. „Gal ten bus geriau“, – sako jis ir apgailestauja: „Krymą prašiko, prašiks ir Donbasą. Tos jų bariakdos, apkasai nieko nereiškia, jei rusai eis, nušluos viską.
Vyro teigimu, dabartinė Kijevo valdžia, kaip ir ankstesnis šalies prezidentas Viktoras Janukovyčius buvo visai pamiršę Donbaso regioną.
„Mes jiems arėme, o jie mums mokėjo po 100 dolerių per mėnesį“, – kalbėjo Nikolajus.
Mariupolio gatvės tuščios
Mariupolio gatvėse armijos neišvysi, tačiau, sutemus pilna karių. Nors komendanto valanda mieste nėra paskelbta, mieste galioja griežta tvarka.
„Nefotografuoti“, – griežtai man apie septintą vakaro (Mariupolyje jau tamsu – Red. past) pareiškia iš kažkur išdygęs uniformuotas vyras.
Jis prisistato esantis Ukrainos armijos karys. Savo vardo sakyti nenori. Paklaustas, kokia ateitis laukia Mariupolio, atsako trumpai: „Geriau numirsime, bet nepasiduosime“.
Panašu, kad miestas bando gyventi įprastą gyvenimą. Kaip man sakė pašnekovai, visi mieste esantys fabrikai dirba, tačiau karo padėtis privertė užsidaryti daug smulkių įmonių – mieste beveik neliko turizmo agentūrų. Teigiama, kad net Ukrainos oligarchai atsikratė čia savo verslo.
