Pastaraisiais metais daug jaunų musulmonų, gyvenančių Prancūzijoje, tapo radikaliais islamistais.
Manoma, kad šios problemos šaknys glūdi šalies kalėjimuose: juk dauguma išpuolius Prancūzijoje rengusių ekstremistų buvo radikalizuoti, kai sėdėjo už grotų.
Kalėjimuose atsidūrę musulmonai dažnai būna įkvėpti ten jau sėdinčių džihadistų: pastarieji įtikina gyvenimu nusivylusius kalinius, kad Prancūzija – ksenofobiška, musulmonų negerbianti ir bedieviška šalis.
O išėję į laisvę šie radikalizuoti nuteistieji dar ir ima smurtauti prieš Prancūzijos žmones, kurie neva nepripažįsta jų tikėjimo.
Todėl dabar šalies valdžia mėgina išardyti už grotų susikūrusius džihadistų tinklus, tikėdamasi, kad tai padės sumažinti terorizmo grėsmę.
Kalėjimuose dabar kuriamos specialios veiklos grupės, kur šie džihadistai izoliuojami nuo kitų kalinių ir jiems skiriamas ypatingas dėmesys. Tačiau tokias priemones sveikina ne visi.
Kalėjimuose daugėja radikalų
Pernai įvykdytos teroro atakos Paryžiuje pakurstė paniką dėl „namuose“ užgimusio terorizmo ir Prancūzijos musulmonų bendruomenės radikalėjimo.
Šį vasarį skelbta, kad Prancūzijoje yra 8250 radikalizuotų piliečių. Ir šis skaičius yra dvigubai didesnis nei praėjusių metų kovą.
Tiesa, Prancūzijoje gyvena 66 milijonai žmonių, iš jų 4,7 milijono – musulmonai. Taigi radikalų skaičius atrodo lyg lašas jūroje.
Vis dėlto prancūzai jaučiasi neramūs ir ėmė nuogąstauti, kad šalies kalėjimai veikia tartum teroristų ir ekstremistų fabrikas.
Ir iš tiesų radikalizmas kalėjimuose klesti. 60 proc. visų bausmę atliekančių asmenų yra musulmonai, o tarp jų vis daugėja radikalų. Manoma, kad Prancūzijos kalėjimuose šiuo metu sėdi maždaug vienas ar du tūkstančiai ekstremistų.
Todėl prancūzai nutarė, kad kovą su džihadistais reikia vykdyti ir tarp kalėjimo sienų.
Tiesa, švelniais būdais – konsultuojant ir mokant.
Lankys lavinamuosius būrelius
Per pastarąsias kelias savaites Prancūzijos Oni kalėjimas tapo naujo kovos su džihadistais plano išbandymo vieta. Kalinimo įstaigoje buvo atidarytas specialus padalinys, į kurį perkelta 20 žinomų ir potencialių ekstremistų.
Panašus padalinys pradės veikti ir Lilio mieste, taip pat Frene, o dar du – ir didžiausiame Europos kalėjime Fleri Meroži.
Islamo ekstremistai šiuose specialiuose padaliniuose bus prižiūrimi visiškai kitaip nei kiti kaliniai. Juos stebės daug didesnės pajėgos apsauginių. Šie nuteistieji taip pat lankysis pas sociologus, psichologus ir istorikus – pastarieji mėgins pakeisti iškreiptą jų suvokimą apie viduramžių kalifatus.
Kaliniai dalyvaus teatro kursuose, politinėse diskusijose ir lankys pamokas kalėjimų mokyklose – neraštingi mokysis skaityti ir rašyti, o išsilavinę galės lankyti japonų kalbos pamokas.
Tie, kurie šioje programoje nenorės dalyvauti, turės vėl grįžti į nykią ir mažiau įdomią kalėjimo kasdienybę.
Bijo suvesti bendraminčius
Tačiau tokios edukacinės kalinių programos kritikai baiminasi, kad, sutelkus radikalus bendrai veiklai, jie vienas kitam kaip užkratą perduos tamsias mintis. Ir taip kalinimo įstaigose bus sukurti savotiški aršių ekstremistų getai.
Kitaip tariant, radikalai bus segreguoti – dar labiau atskirti nuo likusių žmonių, nuo kitokių idėjų, nei buvo iki šiol. O tai gali turėti atvirkštinį efektą, nei tikisi programą sugalvoję pareigūnai.
Juk radikalų tinklas kalėjime plečiasi būtent taip – perduodant islamistines idėjas iš lūpų į lūpas.
Kalėjimo kameroje gyvenant su dar dviem ar trimis kaliniais silpnesnio charakterio ar lengviau patikintys nuteistieji gali būti paveikti stipresnių ir įtaigesnių radikalų.
Kaliniams perimti pyktį iš islamistų nėra sunku – jų skleidžiamos tamsios idėjos atrodo itin patrauklios kalėjime, kur nuteistieji jaučiasi izoliuoti ir pikti.
Kad kalėjimas veda į radikalizmą, rodo ir konkretūs pavyzdžiai. Štai Mohammedas Meranas, kuris 2012-aisiais nužudė tris kariškius, tris vaikus ir rabiną, tapo radikalu ir sukurpė savo išpuolio idėją, kai kelis kartus buvo įkalintas dėl smulkių nusikaltimų.
Tokia pati ir Mehdi Nemmouche’o, kuris 2014-aisiais surengė šaudynes Briuselio žydų muziejuje, istorija.
O ir 2015-ųjų atakas satyrinio leidinio „Charlie Hebdo“ redakcijoje surengę Cherifas Kouachi ir Amedy Coulibaly išmoko radikalių tiesų iš vieno jų skelbėjo, su kuriuo susipažino Fleri Meroži kalėjime 2005-aisiais.
Įkvėpė silpnesnius kalinius
Dabartinis Prancūzijos bandymas sustabdyti radikalių minčių sklaidą šalies kalinimo įstaigose nėra pirmas.
Prieš dvejus metus tai jau bandė padaryti Freno kalėjimo vadovas Stephane’as Scotto.
Jis buvo susirūpinęs, kad ten sėdintys islamo radikalai perduoda savo vertybes ne tokiems pamaldiems kaliniams: priverčia juos mesti rūkyti, nebeklausyti muzikos ir per mankštą kieme vadina eretikais.
2014-ųjų spalį jis šiuos ekstremistinių pažiūrų musulmonus perkėlė į specialų skyrių, skirtą terorizmo prevencijai.
Anot S.Scotto, Freno kalėjime įtampa atslūgo, bet radikalių idėjų plitimas nebuvo sustabdytas.
Šiame kalėjime kameros įrengtos viena šalia kitos ir įkalintieji galėjo pasikalbėti per grotuotus langelius. O kai kurie jų išmoko pritaisyti raštelius prie „Jo-jo“ žaisliukų ir taip tylomis perduoti žinutes gretimoje kameroje esantiems kaliniams.
Tarp šių izoliuotų radikalių pažiūrų kalinių buvo ir puikių oratorių. Kai pastarieji atsidūrė tarp musulmonų, kurie turėjo polinkį į ekstremizmą, tačiau dar nebuvo tapę visiškais radikalais, išsipildė košmariškas scenarijus.
Terorizmo prevencijai skirtas skyrius netrukus tapo mokykla ekstremistams.
Atspindi vietos bendruomenę
„Ar mums gali pasisekti su tuo, su kuo nepavyko susidoroti mokykloms, šeimoms ir vietos bendruomenėms?“ – apie kovą su radikalais svarstė S.Scotto.
Anot jo, šalies kalėjimai atspindi vietos bendruomenes ir jų socialinę sandarą. Tai ypač galioja Oni kalėjimui, kuris įsikūręs Uazos slėnyje.
Šiame Prancūzijos departamente yra didelis jaunimo nedarbo lygis, nepasitenkinimas valdžia ir nepaliaujamai auga susižavėjimas salafistinėmis idėjomis.
Oni kalėjime visos šios problemos atsispindi koncentruota forma. 2015 metų liepą šioje įstaigoje bausmę už teroristinius veiksmus atliko 12 žmonių.
Tarp jų buvo šeši asmenys, grįžę iš Sirijos, vyras, kuris valdė džihadizmą skatinusią interneto svetainę, ir chemikas, kuris kūrė bombas. Dar 20 kalinių, kurie čia sėdėjo ne už teroristinius veiksmus, netrukus tapo radikalizuoti, kai su jais susidraugavo čia sėdintys islamistai.
Radikalių idėjų skleidėjai sugebėjo įtikinti, kad žudikams ir plėšikams bus atleista, jei tik jie taps Dievo tarnais, o tokia idėja daugybei gyvenimu nusivylusių kalinių pasirodė patraukli.
Paveikia ir nereligingus
„Musulmonai kalėjime niekada neklausia, ką tu padarei, – pasakojo viename Prancūzijos kalėjime dešimtmetį praleidęs Kamelis. – Jie sako, kad tai – tiktai tarp tavęs ir Dievo.“
Iš Šiaurės Afrikos kilęs ir Pietų Prancūzijoje gyvenęs vyras teigė, kad iki įkalinimo religija jo gyvenime nebuvo svarbi. Tačiau jis atsivertė į islamą, kai kalėjime susipažino su Yacine’u – radikaliu islamistu.
„Mes susipažinome per mankštą, – prisimena Kamelis. – Jis buvo žemas, negrėsmingai atrodantis vyrukas. Tačiau vėliau išsiaiškinau, kad Yacine’as buvo nuteistas 15 metų už terorizmą.
Nors apie tai atvirai nekalbėjo, jis būtų laisvai galėjęs pjaustyti galvas.
Todėl kai jis pasakė, kad jam nepatinka Prancūzija ir kad jis tikisi išvykti, žinojome, ką jis turi galvoje.“
Kamelis pasakojo, kad musulmonai kalėjime išsikovojo teisę penktadieniais rinktis melstis, tačiau nebuvo jokio imamo – islamo dvasininko, kuris galėtų tam vadovauti. Pasisiūlė Yacine’as.
„Jis nutarė vadovauti pamaldoms ir tai darė penkias ar šešias savaites, kol jam tai uždraudė prižiūrėtojai“, – prisimena Kamelis.
Nors Yacine’as nebevedė pamaldų, per kiek daugiau nei mėnesį jis sugebėjo susikurti tam tikrą religinį autoritetą. Kaliniai ėmė tartis su juo tikėjimo klausimais, prašyti patarimų.
Kalėjimo administracijai tokia išaugusi vyro įtaka kėlė nerimą – jis nebuvo toks, kuris iš pirmo žvilgsnio kelia problemų. Yacine’as neplatino narkotikų, neprovokuodavo muštynių.
Tačiau jis turėjo tikslą ir jo siekė palengva: daugybei kalinių įskiepijo smurtą palaikantį radikalizmą.
Netrukus Yacine’as buvo izoliuotas, o daugybei kalinių – taip pat ir Kameliui – liepta prie jo net nesiartinti.
Dangsto savo pažiūras
Per pastaruosius pusantrų metų Prancūzijos kalėjimuose radikalizavimas vykdomas daug slapčiau. Bendros kalinių maldos nevyksta, pagrindiniai islamistų lyderiai slapstosi ir stengiasi neparodyti jokių polinkio į ekstremizmą ženklų.
„Auginama barzda arba tam tikra apranga nebėra radikalizmo ženklai, – pasakojo vienas Oni kalėjimo prižiūrėtojas. – Nenorėdami būti izoliuoti nuo kitų žmonių, radikalai stengiasi susikurti gerus santykius su kalėjimo prižiūrėtojais.“
Anot Oni kalėjimo sporto trenerio, dabar patys pavojingiausi radikalai gerai sutaria su valdžia.Dalis jų slapstosi, nes siekia skleisti idėjas ir nebūti dėl to nubausti kalėjimo prižiūrėtojų.
Kiti nenori gauti etiketės „į radikalizmą linkęs musulmonas“, kad jiems nebūtų pratęsta bausmė arba kad netektų galimybės būti lygtinai paleisti.
Toks jų slapstymasis yra ne tik iššūkis prižiūrėtojams, bet ir kelia nerimą prancūzams.
Už grotų klestintys ekstremizmo židiniai skleidžia kibirkštis, kurios ateityje gali sukelti dar daugiau tragedijų. („The Guardian“, LR)
Prancūzijoje – šimtai molenbekų
Prancūzijos bendruomenių ministras Patrickas Kanneris šią savaitę išgąsdino prancūzus, kai pasakė, kad „šalyje yra šimtas molenbekų“ – turėdamas galvoje Briuselio rajoną Molenbeką, kuris laikomas džihadizmo židiniu.
„Šiandien mes žinome, kad Prancūzijoje yra 100 rajonų, kuriuose gali įvykti tai, kas atsitiko Molenbeke, – sakė P.Kanneris. – Tame Briuselio rajone yra milžiniškas skurdas ir nedarbas, klesti šešėlinė ekonomika, o vietos valdžia jau nuleido rankas.“
Ministro žodžius pasveikino dešinieji ir kraštutiniai dešinieji šalies politikai. O partijos „Nacionalinis frontas“ narys Florianas Phillippotas ministrą gyrė: „Pagaliau ponas Kanneris aiškiai pasakė tiesą. Jis pakėlė šydą, kuris dengia mūsų akis ir burnas.“
Tačiau kairieji šalies politikai P.Kannerio žodžiais pasipiktino ir kaltino ministrą skatinant musulmonų bendruomenių diskriminaciją. O parlamentaras Julianas Drey kritikavo, kad ministras neįvardijo konkrečių rajonų ir miestų.
Vis dėlto vadinamųjų molenbekų netruko identifikuoti Prancūzijos žiniasklaida. Ji pateikė gausiausių musulmonų bendruomenių, kuriose plinta salafistinės idėjos, žemėlapį. Daug jų gyvena Paryžiaus priemiesčiuose, Strasbūro ir Rubė miestuose. Taip pat Pietų Prancūzijoje: Liunelyje, Tulūzoje bei Nime – šiuose miestuose užfiksuota ir musulmonų, kurie neseniai grįžo iš Sirijos.
