Šiuo metu toks scenarijus yra menkai tikėtinas, tačiau akivaizdu, kad trijų Ukrainos laivų užgrobimas pakoregavo šiandien Briuselyje vykstančio NATO viršūnių susitikimo darbotvarkę.
Juodoji jūra ilgą laiką turėjo didelę strateginę reikšmę. Dėl jos kontrolės XIX amžiuje kilo konfliktas tarp Rusijos imperijos ir Jungtinės Karalystės su Prancūzija.
Šaltojo karo metais Juodoji jūra buvo trumpiausias sovietų kelias į Iraną ir Artimuosius Rytus.
Juodąją jūrą Rusija visada įsivaizdavo kaip savo kiemo dalį, tačiau pasibaigus Šaltajam karui ir sugriuvus Sovietų Sąjungai situacija greitai pasikeitė.
Invazija ar atgrasymas?
Rusija per paskutinį dešimtmetį pradėjo karą prieš dvi valstybes praeityje įėjusias į Sovietų Sąjungos sudėtį – Gruziją ir Ukrainą. Jie okupavo Ukrainai priklausantį Krymą, remia sukilėlius Rytų Ukrainoje ir prorusiškas vyriausybes nuo Gruzijos atsiskirti norinčiuose regionuose.
Tačiau Juodosios jūros regione stiprėjo ir NATO vaidmuo. Trys šalis – Turkija, Bulgarija ir Rumunija – yra Aljanso narės. NATO iš Rumunijos vykdo regiono oro gynybos misiją, tokią pat kaip ir Baltijos šalyse.
NATO laivai plaukioja Juodojoje jūroje, o su Gruzija ir Ukraina yra mezgamas glaudus ryšys. Aljanso vadovybė tai laiko stabilumo užtikrinimo ir atgrasymo mechanizmu, tačiau Ukraina siekia, kad ir Azovo jūra netaptų Rusijos valdomu „ežeru“.
Tuo tarpu Rusija tai mato kaip invaziją ir Aljanso sienų plėtimą iki pačios Rusijos. Žinant kokia rusams svarbi yra Juodoji jūra, ant kortos pastatyta yra labai daug.
Rusija išlieka nepajudinama
NATO turi problemą. Viena vertus, Aljanso šalys nori stabilumo ir nekonfliktuoti su kitomis valstybėmis, tačiau tuo pačiu vykdo veiksmus, kuriuos rusai vadina provokacijomis.
Pamatyti ribą tarp atgrasymo ir provokacijos nėra taip lengva, ypač kai bandai susitvarkyti su Rusija.
Žvelgiant į Ukrainos pavyzdį akivaizdu, kad sankcijos nepakeitė Vladimiro Putino planų ir jis nesiruošia greitu metu kažkam perduoti Krymo. Rusija yra linkusi geriau gauti ekonomines sankcijas, nei užleisti savo interesų zoną.
Dėl to Aljansui sunku reaguoti ir šios krizės atveju. Analitikai siūlė daugybę variantų: į Kerčės sąsiaurį pasiųsti laivus, paskelbti dar didesnes ekonomines sankcijas ar net kompensuoti nuostolius, kuriuos dėl Azovo jūros blokados patiria Ukraina.
Ukrainoje daugybė žmonių tikisi, kad šiuo atveju NATO parduos Kijevui modernios karinės ginkluotės, ko paskutiniu metu buvo vengiama daryti.
JAV administracija Ukrainai pardavė prieštankinės ginkluotės, tačiau šaliai reikia ir raketinių gynybos sistemų ir modernių laivų, kad regione išlaikytų karinį balansą.
Keičiasi karo priemonės
Tai NATO Aljansui iškelia dar vieną problemą. Keičiasi tradicinio karo priemonės.
O keičiantis karinėms priemonėms nyksta riba tarp karo ir taikos.
Karinės pratybos, kibernetinės atakos ar dezinformacijos kampanijos yra laikomos konfliktą sukeliančiomis priemonėmis, tačiau kyla klausimas – kada riba peržengiama ir kyla karas?
Naudodamasi kibernetinėmis atakomis ir dezinformacija Rusija jau laimi karą prieš Ukrainą.
Krymas yra užimtas, ir nors pasaulio šalys teigia, kad Rusija yra okupantė, tačiau V.Putinas Krymo nesiruošia paleisti. Panašiai Kremlius bando užimti ir Azovo jūrą.
NATO šiandien laukia sunki užduotis. Palaikyti Ukrainą ir dar labiau nepabloginti situacijos lengvai pažeidžiamame regione.
